Mokytojai, dėstytojai, lektoriai žino – visą pamoką, paskaitą, seminarą gali sugadinti vienas žmogus. Jei klausytojų yra daug, tikimybė, kad toks žmogus atsiras, labai padidėja. Dar labiau ta tikimybė padidėja, jei auditorijoje yra mokytojui, lektoriui nepažįstamų žmonių. Tikimybė yra grėsmingai didelė, jei yra „rizikos grupių“ klausytojų: nepasirengusių, bet gero įvertinimo laukiančių moksleivių ar studentų, irzlių pensininkų, skurdžiai gyvenančių žmonių…
*
Klausytojas sukelia krizę: ima nervintis, replikuoti, neprašomas be paliovos klausinėja, ginčijasi su renginio vedėju, kitais klausytojais. Ką daryti lektoriui? Vieno recepto nėra, bet yra viena taisyklė – vienas žmogus neturi teisės uzurpuoti renginio. Geriausia, jei, priminus šią taisyklę, ramybės drumstėjas atsipeikėja ir išeina. Deja, taip būna gana retai. Dažniausiai – TV laidose… 🙂
*
Kitais atvejais lektoriai, renginių vedėjai elgiasi pagal aplinkybes. Kaip elgiuosi aš? Pirma jūs papasakokite! Gal tai jums neįdomu?
Atsakymai
Burgis, 2013-03-26 21:17:58
Tai kaip?…
Justina, 2013-03-26 22:21:09
Perskaičius kilo keletas minčių iš asmeninės patirties. Svarbiausia būti nusiteikus ir atviram minčiai, kad visokių žmonių ir nuomonių yra ir turi būti, kad kiekvienas elgiasi pagal savo asmeninę patirtį. Ir kad ir kaip banaliai beskambėtų – daug besireiškiančiam žmogui grupėje dažnai tiesiog reikia dėmesio ir svarbu jį suteikti (paminėti vardą, panaudoti pasakojant kažkokį pavyzdį ir pan.). Dažniausiai, jei grupė nedidelė, tai padeda – “trukdytojas” tampa “sąjungininku”.
Kitas linksmesnis pastebėjimas iš darbo su mokytojais – kaip smagu matyti suaugusias mokinių klasėje kopijas su, galima sakyti, lygiai tokiomis pačiomis rolėmis, tiek paklusniųjų, tiek žingeidžiųjų, tiek ir “užkietėjusių trukdžių” 🙂 Ir tikrai kartais, kai mokytojai su pasipiktinimu pasakodavo istorijas iš savo darbo, kildavo mintis – “ar jūs save kartais iš šono matote?
M11, 2013-03-27 10:16:12
Na, daug patirties neturiu, tačiau kol kas neblogai veikdavo vienas paprastas metodas, t.y. publikos neformaliai, paprastai, nuoširdžiai paklausti “ar galiu tęsti?”. Tuomet iš publikos reakcijos paaiškėja, ar tas vienas klausytojas tik man gadina renginį, ar visiems. Ir atsakomybė dėl jo “sutramdymo” perkeliama ant jo kolegų pečių 🙂
Regina D., 2013-03-27 19:18:57
Man sunkiausia būna su psichikos ar nervų problemų turinčiais ligoniais. Jie tiesiog “išsunkia”. Dėmesio jiems niekad negana, o pykčio dėl pasaulio neteisybių jie paprastai neturi kur išlieti.
Juokingiausia, kai jau po 5 min. nuo seminaro pradžios šitie žmonės bando pakeisti seminaro temą ir “išprievartauti” kalbėti visai apie kitus dalykus nei programoje…
ak, 2013-03-27 19:32:49
Tai tiesiog eilinė mokytojo problema eilinėje mokykloje – visada atsiranda vienas ar keli niekšeliai kurie specialiai trukdo pamoką. Burgio gimnazijoje tokių nėra, kaip ir Telšių Žemaitės gimnazijoje. Tačiau visur kitur – būtinai bent vienas atsiras. Blogiausia, kad pagal dabartines ŠMM taisykles jų iš pamokos į gatvę išvyti negalima – gal ką pavogs, gal žmogų papjaus. Tad būtina kaip nors juos ištverti. Aš jau esu siūlęs kažkada mokyklose įsteigti atskirą patalpą – savotišką “karcerį” kur tokius būtų galima uždaryti – kad nei kitiems trukdytų, nei nusikaltimų nedirbtų. Anglijoje iki 1960 metų tokius perdavo rykštėmis. Na o dabar, būtent dėl tokių aš ir nedirbu mokytoju…
Agnė, 2013-03-27 22:07:12
Ponas Gerb. Burgi, jau praėjo trys savaitės, bet taip ir nesulaukėme jokių žinių apie gimnazijos plėtrą. Taigi kaip vis dėlto ten yra?
aurelija, 2013-03-27 22:26:47
kai atsiranda piktybiškai trukdančių, padarau pauzę ir paklausiu: “Atsiprašau, ar aš jums netrukdau?”. Paprastai trukdytojas suglumsta arba prataria “Ne, netrukdote”. Belieka tik tęsti pamoką arba pasakyti: “O jūs man trukdote”
Burgis, 2013-03-28 18:05:16
Agnei: tai aš irgi sakau – kiek galima laukti!… Bet va, kiti taip dirba… Bet viltis yra, yra!
Povilas, 2013-03-31 19:56:52
Čia gal ne itemą. bet turėjau tokį nutikimą. Įpuola šefė į kabinetą, išbalusi, susivėlusi,
“kramtoškė burnoj”, akys išsprogusios. Palakstė po kabinetą, čiupo žurnalą, (“ar visi klasėj”) atsivertė kažkokį dalyką, trenkė žurnalu ir išbėgo iš kabineto. “Būtų mano – visus pakarčiau” – dar metė. Pamoka buvo nebloga, eksperimentavom. Iš vaistinėlės kai kam prireikė raminačių, aš turėjau nitroglicerino. Vaikai liko ramūs, paprašiau palaukti ir nuėjau pažiūrėti, kas ten buvo.
Buvo priepuolis, dar ankstesni laikai.O tokias direktores reikėtų kažkur kitur nukišti. Neužilgo aš iš ten išėjau. Gaila vaikų.