Toks paprastas mūsų gyvenimas…

Balandžio 26, Šeštadienis

Vakar turėjau pavaduoti mokytoją abiturientų klasėje. Norėjau tiesiog pasikalbėti, nes, ko gero, tai paskutinis šansas su jais pasikalbėti klasėje, bet nepavyko… Aš pravirkau… Be jokios priežasties.

Netiesa, buvo šiokia tokia priežastis, bet esmė tokia: staiga gėlė skaudi abejonė, kad gal viskas, ką darau, yra ne tai, ne taip, kad visa tai beprasmiška, kitiems nepasiekiama ir nereikalinga…

***

Šįryt apie tai galvojau… Nuėjau už tvoros ir gėrėjausi spalvų įvairove.

Tiesa sakant, užtenka keturių spalvų (žalios, geltonos, baltos ir juodos), kad pamatytum visą pasaulį. Kad suprastum, koks jis paprastas ir lėtas. Tada pasiguodžiau, kad ir žmonės, ir mano gimnazistai, paprasti ir lėti. Įprastą dieną. Jie kitokie tik tada, kai reikia. Noriu tikėti, kad jie visada pataikys būti kitokie būtent tada, kai reikės. Taip ir gimė šįryt tema jų „Paskutiniam skambučiui“…

Pasidairiau… Štai medžiai kitoje kelio pusėje jau beveik nudžiūvę, bet kaip žydi! Noriu tikėti, kad ir mes, žmonės, taip galime…

Mes visaip viską bandome pagražinti: vertikaliai, horizontaliai…

Ir žemė, juoda žemė moka save pagražinti.

O šiandien viską pagražinome savo sode! Žirnius nuravėjau! Augalėlius palaisčiau…

Ne, abiturientai, aš nepasiduosiu abejonėms! Negali to būti, kad jūs neišgirstumėte manęs, jei aš girdžiu žemės balsą, girdžiu gyvenimo pulsą ir nuoširdžiai jaudinuosi dėl to, kad visiems būtų geriau ir gražiau…

 

patiko(0)



RSS

Atsakymai (3)

Burgis, Balandžio 26 16:16  #

Visi esame, visi!…

patiko(0)



A., Balandžio 26 19:48  #

Ar jau smarkiai žirniai styptelėję?

patiko(0)



Burgis, Balandžio 26 21:54  #

A.: ne, dar visai maži…

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>