Nepriklausomybės atkūrimo šventę vakar su žmona pradėjome švęsti sostinėje. Aplankėme „Europą“, „Amber Trip“ juvelyrikos parodą. Nesužavėjo: gintaro daug, o meno – mažai. Nei lenkai, nei rusai, nei latviai, nei ukrainiečiai daug originalių dalykų nepateikė. „Palangos gintaro mugėje“, kaip visada, – kičas. Geriausią, ką radome, nusipirkome – mano kraštiečių žemaičių pagamintą pakabuką.
Skaniai pavalgėme restorane „Laikinoji sostinė“. Pradžiugino akordeonistas, „gyvai“ grojantis vidury dienos. Pro langus gėrėjomės Vilniaus panorama, išradingai dykynėje prie Baltojo tilto įrengtomis aikštelėmis riedutininkams ir krepšininkams.
Atėjo laikas važiuoti namo, bet nei mes, nei bent 20 kitų automobilių iš aikštelės išvažiuoti negalėjome – kažkas „išradingai“ pasistatė savo automobilius (žr. nuotrauką). Pastovėję apie 20 min. ir išbandę įprastus būdus (pasignalizuoti, pastumti, pajudinti), skambiname 112. Atsiliepia maloni tarnautoja Jolita Paulauskienė ir pažada perduoti pagalbos prašymą kelių patruliui (manyčiau, kad prie dideles vertybes demonstruojančios tarptautinės parodos policijos patrulis turėtų budėti nuolat).
Laukiame toliau. Konstitucijos (!) prospektu pro miesto savivaldybę (!!) bent 100 km/h greičiu su pakeltais priekiniais ratais prašvilpia dvi „britvos“. Per likusią mums stoviniuoti valandą tos ir kitos „britvos“ praskriejo dar kelis kartus. Supratome, kas yra Vilniaus šeimininkai.
Po 20 minučių skambiname 112 vėl, dar po 20 minučių – vėl. J. Paulauskienė nekeičia malonaus balso tembro, policija mumis nesidomi. Džipai į aikštelę ir iš jos išvažiuoja be vargo – šaligatviais. Pavydžiu…
Praeidamas užkalbina buvęs gimnazistas. Verta buvo „įstrigti“!
Pagaliau pasirodo BMW vairuotoja su atkurtos Lietuvos Respublikos amžiaus mergina – tikriausiai dukra. Bandėme paaiškinti, kad taip daryti nedera, bet vairuotoja laužyta lietuvių kalba tik paklausė: „Ko norite?“
Norėjome sužinoti, kokią valstybę sukūrėme. Sužinojome.
Atsakymai
Vilius, 2007-03-13 18:14:55
Man susidaro įspūdis, kad benzinas Lietuvoje stipriai per pigus. O importuojamų automobilių amžiaus apribojimas taip pat praverstų (neleisti įvežti senų laužų). Tokiam automobilizacijos lygiui neparuošta nei infrastruktūra, nei žmonių sąmonė. Matant, kaip kai kurie žmonės naudojasi automobiliu, pavyzdžiui, šimto metrų atstumui įveikti, man atrodo, kad nebežinome kam automobilis skirtas. Naudojant daiktus ne pagal paskirtį kyla daug problemų.