Įžanginis epizodas
Maždaug prieš 15 metų, būnat stažuotėje Danijoje, mums, mokytojams, parodė ūkininko valdas. Įsivaizduokite, kaip tada tas atrodė įspūdingai: vyras su žmona susitvarko su 100 karvių, ferma kompiuterizuota, yra pieno perdirbimo fabrikėlis…
Paklausiau, iš kur tai gauta.
– Nusipirkau iš savo tėvo, – atsakė vyras.
– O tėvai su jumis gyvena?!
– Ne, tėvas senelių namuose, kaip tik šiandien važiuosime jo aplankyti, – linksmai atsakė ūkininkas.
Anekdotas
– O, koks gražus laikrodis!
– Taip! – išdidžiai atsako žydukas, – tai tėvas mirdamas man savąjį pardavė!
Pamoka
Pasibaigus mokslo metams, vieno abituriento mama ilgai mane įtikinėjo, kad ne taip turėčiau kalbėti su jos vaiku. Ir su kitais vaikais. Mano atsakymas jums žinomas: su draugais kalbu nesirinkdamas žodžių (todėl dažnai ir nepataikau tinkamų), bet su priešais kalbu rafinuotai tiksliai. Tiek, kiek galiu ištverti tokį kalbėjimą…
Susvetimėjimo laipsniai
-
Vaikai nesidomi, kur dirba tėvai, kuo dirba, ką ir kaip dirba, kokie rūpesčiai slegia tėvus, nuo ko ir kaip tėvai gydosi…
-
Vaikai susierzina, kai tėvai bent šiek tiek daugiau nori sužinoti apie savo vaikų gyvenimą, ypač vidinį pasaulį, nerimus ir lūkesčius… Apie save vaikai su tėvais kalba telegrafiniu stiliumi. Ir tik apie buitį – ne apie būtį.
-
Žmonės (tėvai arba vaikai) priverčia kitus elgtis su jais kaip su ligoniais: niekas nieko nesako jiems kritiško, intymaus, nes reakcija gali būti isteriška, dar labiau pabloginanti santykius. Įdomu, kad yra ir atvirkštinė teorema: kažkas su manimi elgiasi kaip su ligoniu, nors aš manau, kad nesuteikiu tam pagrindo! Pavyzdžiui, kai kurie pavaldiniai, atrodo, tyčia taip daro, kad mano gyvenimas nebūtų džiaugsmingas ir atviras.
Blogiausia, kai ir tėvai, ir vaikai pasiekia šį aukščiausiąjį susvetimėjimo laipsnį.
Patarimai iš patirties
-
Tėvai turi kuo anksčiau nustoti mokyti vaikus konkrečių dalykų, o tik savo pavyzdžiu mokyti teisingai gyventi. Kodėl? 1. Laikai pasikeitė: išmokyti vaiką gerai arti, sėti, akėti, vėtyti, skersti, kulti, minti linus, verpti, kepti pyragus buvo tėvu pareiga ir tikslas, nes: a) nebuvo kitų mokytojų; b) vaikai turėjo pakartoti tėvų gyvenimą, nes jiems teko gyventi ten pat ir taip pat. 2. Dabar yra konkrečių dalykų mokytojų (mokyklos). 3. Dabar vaikų gyvenimas dažniausiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tėvų gyvenimo. 4. Dabar tėvai patys nemoka to (pvz., kompiuterio), ką turi išmokti vaikai. 5. Labai egoistiška “klonuoti” save, savo gyvenimą.
-
Tėvai turi mokytis iš savo vaikų ne tik konkrečių dalykų, bet ir, pavyzdžiui, tolerancijos (žr. kitas temas), ekologijos, stiliaus, menų ir pan. Argumentai išdėstyti 1 p.
-
Mūsų marčios ir žento tėvai turi rūpintis, kad mums būtų kuo geriau, mes turime rūpintis, kad marčios ir žento tėvams būtų kuo geriau. Tas mūsų rūpestis turi sklisti per mūsų sūnų ir dukrą, o ne per marčią ir žentą.
Šia konkrečią taisyklę apibendrinkite visai savo plačiai giminei…
- Jei tik galima, tėvai ir vaikai turi išlaikyti finansinę nepriklausomybę vieni nuo kitų. Geri tėvai pasirūpina, kad po jų mirties vaikai nesikivirčytų dėl palikimo.
Jei nepavyksta vieniems ar kitiems išgyventi be paramos, tai parama turi būti aiškiai atskirta nuo dovanų. Dovanos turi sukurti šventę! Parama turi praskaidrinti kasdienybę.
Svarbiausia išvada: kalbėkime vieni su kitais! Kalbėkime ramiai, geranoriškai, atvirai, jaukiai… Ateis diena, kai to net norėdamas nebegalėsi padaryti…
Atsakymai
Marius, 2008-08-17 13:59:03
Labai norėčiau, kad Jūsų žodžiai įlėktų tėvams ir vaikams į galvas…
marius, 2008-08-17 15:18:26
kuo mažiau kišimosi ir kuo daugiau unikalių ekspozicijų,
von lauk šablonus ir “doro” gyvenimo linijas,
kelti loginio mąstymo svarbą
Rasa, 2008-08-17 19:07:36
Užauginote puikius vaikus… Puikūs patarimai.
Net nesierzinsiu ir nekomentuosiu blogai 😀
man aktualu, 2008-08-18 22:44:04
Man labai patiko mintis, kad subrendę žmonės nesidrovi savo tėvų. Tai aš skatinu juos eiti, dalyvauti vienus, su draugais, o ne su tėvais. Dar kažkur girdėjau, kad vaikas verkia darželyje, jei jaučiasi saugus namuose, ir atvirkščiai, puikiai jaučiasi tarp svetimų, jei jam blogai namuose. Aš už tai, kad vaikas puikiai jaustųsi namuose, bet nepamirštų, jog egzistuoja ir platesnis pasaulis.
Rasa, 2008-08-19 09:26:46
Tėvai ir vaikai… 🙂 Dabar kažkaip pagalvojau, kad tiktų ir “subrendę tėvai nesidrovi savo vaikų” 🙂 Tikrai daug tėvų to nesupranta, mat vaikai neatitinka jų sumanytų kriterijų.
O vaikai yra gėris. Kažkada, aišku ir dabar, aš juos stūmiau į veiklą, dabar jie mane stukteli. Vargu ar be jų raginimo būčiau surizikavus rytoj eiti ten, kur einu- ogi visiškai nemokėdama žaisti boulingo ryt varau į boulingo “olimpiadą” žaisti už savo darbą 🙂 O savaitgalį važiuoju į kantri sąskrydį ir po 20m. vėl šoksiu scenoje 🙂 Baisu velniškai!!! O dukra man primena, kad aš viską galiu! Taigi lyginuosi savo kaubojiškus parėdus, verdu valgyt, ruošiuos į darbą ir galvoju, kaip čia viską suspėti ir nenumirti iš baimės 😀 O vakarais (beveik naktimis) repetuosiu šokį ir žinau, kad vaikai vertins negailestingai, su jumoru, su patarimais… 🙂 Šiuo metu turiu net tris juos namuose, pas mus dar svečiuojasi vienas hiperaktyvus paauglys.
Susikalbėti… Kaip būtų nuostabu, jei žmonės tiesiog išmoktų susikalbėti! Dažnai jie tokie pikti ir žiūrintys į kiekvieną, kaip į priešą. Net juokinga kartais, kai pasakai ką nors, o jie pirmiausia vertina ar tu čia nenorėjai jų įžeisti, o tik paskui, ką pasakei 🙂 Reikia tiesiog daugiau juoktis visiems. Pageidautina pradėti pirmiausia išmokti pasijuokti iš savęs 😀
Nebeturiu laiko… Gerų visiems paskutinių vasaros dienų!
O kada nors… Kai turėsiu laiko ir pinigų… Svajoju nueiti į nugaros masažą, kad stuburą gerai iškrutintų, nes turiu problemų… Nu blyn, kaip bebūtų keista, senstu!!! 😀
gimnaziste, 2008-08-20 02:24:55
“su draugais kalbu nesirinkdamas žodžių (todėl dažnai ir nepataikau tinkamų), bet su priešais kalbu rafinuotai tiksliai.” – taip! Ne karta ir as nesmagiai jauciausi pries artimiausius draugus del neapgalvotai ir spontaniskai istartu zodziu.. Ir tai siek tiek glumina. Regis, jei su draugu – tai atvirai, be jokios kaukes, elgiesi taip, kaip plaukia is vidaus, o ne pagal etiketo taisykles.. Pripazinkim, kartais norisi juoktis, krykstaut, kartais – liudeti, tiesiog sedeti ir tyleti, kitasyk – pakelus balsa issilieti.. O juk draugai – kaip kempines prilipdytos prie tavo kuno. Viska sugeria. Jie buna patys pirmieji ir gauna didziausia doze. Kartais net mirtina. Taip, vieni sugeba atsilaikyti, yra supratingi ir vis tiek palaiko, buna salia. Taciau kiti – silpnesni, jautresni – atkrenta. Ir tuomet galvoji zmogus, ar del tavo kaltes? Ar tu kaltas, kad esi atviras ir nuosirdus, neveidmainiauji? Kaip turi tuomet bendrauti? Kur tas aukso viduriukas, tarp visiskai atviro ir “rafinuotai tislaus” bendravimo? Atrasti ji juk reikia. Neuzmirskim vertinti salia musu esanciu brangiausiu zmoniu..
Ir dar. Zinot, direktoriau, o visgi spejau Jusu per vasara pasiilgti. Esat Jus kaip antras tetis. Suteikiat mums, paaugliams, tai, ko dazniausiai truksta is tevu – isklausot, kalbates, diskutuojat, domites, mokot, pasakojat, vertinat, palaikot, skatinat.. Turtingi mes, turintys toki teti..
Burgis, 2008-08-20 09:11:57
Ačiū, gimnaziste! Kad tu žinotum, kaip aš jūsų pasiilgau! Kaip savo vaikų…
Aurelija, 2008-08-20 17:51:44
Gimnaziste: Oi gerai Jums, kad turit poną Burgi 😉 Aš tai savo mokyklos direktorių “gražioj šivesoj” matydavau tik kai už gerus ir nelabai darbus sedėdama jo kabinete įsivaizduodavau jo kartuves:) 🙂 🙂 Ach, o jei dar ir pavaduotoja būdavo…Taip jau yra. Nemėgau aš savo mokyklos, nors tu ką.:) o gaila, nes toks jausmas, kad kažkas pavogė iš manęs dalį šiltų akimirkų.
man aktualu, 2008-08-21 19:34:35
Va, išleidžiu savo vaikus ir bijau : ar bus suprasti? Vienas santūrus, pasveriantis kiekvieną žodį keliauja į KTUG. Kitas, liūtas pagal zodiaką, užsidegantis, garsiai reiškiantis savo mintis ir, neišgirstas, nesuprastas, užsidarantis savyje į KTU. Ar ras bendraminčių, ar nebus atstumtas? Mamai neramu.
Burgis, 2008-08-21 22:33:14
Mamai: toks gyvenimas! Jei mamai būtų ramu – gyvenimas prėskas, lėtas… Jei vaikas pats nesimokys nebūti atstumtas ir tuo pačiu neprarasti savasties, “nepablogėti” – tai kas bus jo gyvenimo iššūkis? Svarbu balansas – nei per lėtai, nei per greitai… Įsileiskite ir mane į bendriją – gal padėsiu?
Jovita, 2008-08-22 14:37:38
Direktoriau, o as noreciau pridurti prie izangines temos is kapitalistinio poziurio. Ne priestarauti, bet papasakoti mano pacios “atradimus” ir mano besikeicianti supratima apie tevu ir vaiku santykius uzsienyje.
Tarkim, panasiai kaip ir tas ukininkas, vyras ir zmona turi savo versla. Ukis dabartiniame kapitalistiniame pasaulyje irgi yra verslas, o ne gyvenimo budas. Tarkim tevai turi tris vaikus. Arteja laikas pencijai. Kad vaikams nereiktu tevu islaikyti, jie planuoja parduoti savo versla. Taciau taip jau yra, kad vienas sunus nori testi versla, o kitiems tai visai nerupi. Gerai, tada tevas gali parduoti savo versla tam sunui (kuris gali pasiimti paskola is banko) ir tada tevai gali patys save islaikyti, o gal ir po lygiai padalinti trims sunums. Be to, tiksliai nezinau, kaip Europoje, bet kartais “uzrasyti” versla vaikams yra labai brangu valstybiniu mokesciu atzvilgiu. Tad galbut yra atveju, kai tevai parduoda versla vaikams ir palieka fondus anuku ateiciai… Bet tai tik piniginiai klausimai – ne asmeniniu santykiu…
Pries keleta metu mano vyro mamos sveikata pradejo blogeti… Ji pardave savo nama ir pries vaiku valia nutare gyventi seneliu namuose! Mane tai be galo sokiravo, mums buvo labai geda, bet jai nepaaiskinsi. Ji nenorejo niekam buti nasta… Bet taip isejo, kad ji vaikus matydavo dazniau (kiekviena diena), nei gyvendama viena savo name. Jai ten patiko – visi senukai vaziuodavo i ekskursijas, zaizdavo Bingo ir kitokius zaidimus, ji susirado daug draugiu, jei jai reikdavo kur nors vaziuoti dienos metu, kai vaikai dirbdavo, turedavo savo vairuotoja, o kas jai buvo svarbiausia, kad ten buvo daug medicinos seseliu ir ji galedavo valandu valandas kalbeti apie sveikata… Vis tiek keista, kai tavo tevai taip elgiasi… Bet galbut ir mes taip elgsimes?!… As irgi bijau kam nors buti nasta…
man aktualu, 2008-08-22 20:55:44
Gerbiamas direktoriau, vien Jūsų palaikymas ir pagalbos pasiūlymas mane nuramina. Tikiuosi išsiversim savo jėgom, bet Jūsų pasiūlymą aš prisiminsiu sunkiausią valandą. O į bendriją Jūs priimtas jau tada, kai patikėjom Jums vieną savo dalelę.
Rasa, 2008-08-24 12:02:36
Jovitai: aš nenorėčiau gyventi senelių namuose. Ir nenorėčiau, kad mano tėvai gyventų. Pas mus ir nėra senelių namų, pas mus senelių PRIEGLAUDOS, nors kai kas gal jas vadina NAMAIS. Net neįmanoma lyginti su tuo, kas yra pas jus, bent kiek aš žinau.
Našta nė vienas protingas žmogus nenori būti, bet našta naštai nelygu…
Jovita, 2008-08-24 17:58:46
Rasa, taip, nasta nastai nelygu. Labai pritariu direktoriaus patarimams is patirties ir susvetimejimo laipsniams… Nasta yra tyla. Kai jauti kalte, nes vis galvoji “ar viska padariau, ka galejau”… Nasta yra uzkraunama, kai laukiama, kad kazkas “susipras”…
As nenoreciau gyventi su savo vaiku seimomis… Nenoreciau, kad jie mane remtu finansiskai. Jie tures rupintis savo vaikais. Aisku, nezinai, kaip bus, bet ne senatveje reikia pradeti apie tai galvoti, o dabar… Puiki tema. Mazai kas drista apie tai atvirai kalbeti.
Mokytoja V., 2008-08-24 19:06:57
Jeigu ne liga, kai tampi neįgalus ar mažai įgalus, galima nebūti našta vaikams… Tačiau kai keletą metų sunkiai sirgo mano mama, aš kažkaip nejaučiau, kad tai – našta.Gal, kad buvau labai jauna, pakako jėgų viskam. Tik ji vis padejuodavo, kad norėtų galėti bent jau pietus mums su broliu pagaminti, o dabar…
Tikriausiai būti slaugomam kur kas sunkiau, nei slaugyti. O atiduoti į mūsiškus slaugos namus artimą žmogų – nežmoniška.
Rasa, 2008-08-24 19:28:10
Jovita, aš nesmerkiu žmonių, kai jie vienaip ar kitaip elgiasi, iš tiesų kiekvienas atvejis yra visiškai individualus. Visiškai… Galbūt mano požiūris pasikeis šimtą kartų. Ir apie tai išties sunku kalbėti. Labai. Galbūt ir ne vieta internete. Visais gyvenimo etapais, nuo vaikystės iki senatvės mes norime būti mylimi ir reikalingi. Ne tik sveiki ir pajėgūs… Būti ne našta, o būtent mylimais. Kai sergam, pasenstam, galbūt net labiau, negu bet kada.
Kalbėjau apie tai ir su savo mama. Ji ypatingai stipri moteris. Ji norėtų, kad neslaugyčiau jos, jei apsirgtų, kad samdyčiau slaugę, bet gyventi norėtų SAVO namuose. Blogiausiu 😀 atveju pas mane. Juk ir namai ne visiems reiškia vienodai.
Man šeima svarbu. Skalbdavau būdama 12-os savo močiutės prispjaudytas nosines, kepdavau jai blynus ir meluodavau, kad tėtis juos kepė, nes ji buvo suvaikėjus ir kitaip jų nevalgydavo. Rūpinomės visi. Kartais sėdėdavom su sese ilgokai už durų, nes ji pamiršdavo, kaip atrakinti iš vidaus duris. Neilgai ji pas mus gyveno, mirė… Negalėčiau laikyti našta nei vienos dienos. O gal per maža buvau…
Bet žinau, ką jaučia žmogus, kai realiai yra galimybė, kad jis gali tapti našta… Ir apie tai tikrai nenoriu kalbėti. Viena spėlioti ir svarstyti, kai esi sveikas, kitaip žiūri, kai kažkas atsitinka. Dabar aš sveika, todėl dabar manau taip: norėčiau, kad mano mylimi žmonės nenumirtų vieniši, kaip šunys patvory… Kad būtų, kas palaikys už rankos… Savas ir mylintis… Kaip bus, nežinau.
Tikrai nemoralizuoju, gal galvoju senamadiškai, bet pas mus nėra kas pasirūpintų kaip reikiant senukais ir ilgai sergančiais eiliniais žmonėmis.
Ai, nebekalbėsiu daugiau. Norėčiau, kad artimi žmonės išmoktų vieni kitiems “meluoti” va taip:
Tu atleisk man,
Kad laikydamas tavo ranką,
Lyg nulaužtą irklą,
Aš žiūrėjau Tau į akis-
Ir melavau.
Tu atleisk man,
Kad kasdien
Sėsdamas ant Tavo lovos krašto
Aš maitinau Tave
Apelsinų skiltelėm ir apgaule.
Tu atleisk man,
Kad vandens,
Neatnešiau iš mūsų kaimo,
Bet pasėmiau priemiesčio šuliny,
O tu nurijai gurkšnį, tarei:
“- Dabar aš pagysiu!”
Tu atleisk man,
Jog džiugesiu apsikaišęs,
Šypsojaus ir kalbėjau,
Kad važiuosime greitai namo,
Nors mačiau, aiškiai mačiau,
Kaip veža Tave naktis
Ant juodo katafalko.
Tu atleisk man,
Kad aš melavau.
Begėdiškai, beviltiškai melavau
Ir neapkenčiau
Žinančių teisybę. (Bukantas)
P.s. Mūsų žmonės… Ar žinot, kad išoperavę begales moterų su ginekologinėmis ligomis, mūsų gydytojai jas dažnai perspėja, kad vyrams nereikėtų sakyti, ką joms operavo, nes daugelis vyrų nebelaiko jų po to pilnavertėmis moterimis, dažnai išmaino į meilužes, įžeidinėja. Kai išgirdau tai pirmą kartą, man net juokingai absurdiška pasirodė, juk jei tave vyras myli, na koks skirtumas, juk “laimėje ir varge…” Pasiklausius su laiku daugelio moterų pasakojimų, nebejuokinga. Klaiku!
Burgis, 2008-08-24 19:40:01
Rasai: skausmingai, teisingai, atvirai… Ne su viskuo sutinku, bet gėriuosi Jumis! Tik pastaba dėl tų “pooperacinių” vyrų: kartais kalta vyrų fiziologija. Gamtos duota… Ne kiekvienas žmogaus pavidalo gyvūnas vien proto jėga tokioje situacijoje gali tapti patinu.
Jovita, 2008-08-24 19:56:08
Mokytoja V., kadangi tema buvo is dalies apie uzsieni, norejau papasakoti savo patirti. Neiseina visko vertinti pagal lietuviskus paprocius. Netgi ir amerikietiski poziuriai ne vienodi. Mes gyvenom su vyro teciu (tevai issiskyre), jis turejo sirdies problemu (kelios operacijos), buvo diabetikas, sirgo veziu. Bet taip vienareiksmiskai neiseina sakyti, kad buvom artimesni jam, nei Joe mamai. Mamai buvo svarbu nebuti nasta. Ji tai suprato visiskai skirtingai, nei as. Bet ne tame esme. Svarbu kalbeti. Ir as manau, kad slaugomam tikriausiai kur kas sunkiau, nei slaugyti…
Rasa, 2008-08-26 12:03:16
Jovita, tu gi negali per prievartą laikyti žmogaus. Jei ji taip pasirinko, gal jai taip geriau, tikriausiai jai taip atrodo teisinga. Blogiausia, kai žmogus negali rinktis, kai kiti nusprendžia, kur jam vieta.
man aktualu, 2008-08-28 22:31:10
Vakar apsilankiusi gerb. Burgio vadovaujamos gimnazijos bendrabutyje, lieku visiškai rami, atiduodama savo sūnų. Šaunus kolektyvas, puikios gyvenimo sąlygos.Nerimas per pusę sumažėjo.
Burgis, 2008-08-29 22:06:00
man aktualu: nerimas vėl padidės, kai sūnus įsimylės… 🙂
man aktualu, 2008-08-30 22:26:47
Tikiuosi, kad meilė padės siekti savo tikslų ir svajonių, t. y. užaugins sparnus :). Tikiuosi, kad mano sūnūs atsirinks tas kruopeles aukso t. y. išminties iš visos krūvos. Sėkmės Jums ir Jūsų ugdytiniams. Šiandien sūnus jau Jūsų bendrabutyje. Išleidau abu sūnus Kaunan, norėjo pasibūti paskutinį vakarą ir naktį abu, bet per tėvų neapsižiūrėjimą ir budėtojų griežtumą liko atskirti. Taip grūdinasi plienas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Už, 2008-09-02 15:50:59
Kodėl?
workie, 2013-05-27 20:33:50
Kaip dažnai jūs nusiviliate kai vaikai neatlieka jiems paskirtų darbų, tokių kaip:
-Išnešti šiukšles
-Susitvarkyti kambarį
-Paruošti namų darbus
-Nupjauti žolę
-Grįžti namo __ val. iki __val. ir t.t. ? Turime sprendimą! Užsukite www . workie . lt arba www . facebook.com/workie.mokus !