Vidinis mokytojo(s) monologas

Gegužės 10, Šeštadienis

Tu nesuprasi… Tu gražiai kalbi: mokytojas turi būti laisvas, mokytojas turi būti drąsus, mokytojas turi būti laimingas. Tu sakai, kad toks mokytojas gali būti tik tada, kai turi „atsitraukimo variantą“. Tu nesuprasi… Koks atsitraukimo variantas mūsų miestelyje, jei man jau per penkiasdešimt?… Net emigruoti jau nebegalėčiau.
*
Tu nesupranti, kad mes mokome kaimynų vaikus. Ir tie vaikai, ir jų tėvai žino – niekur mes nesidėsime, mes juos mokysime net žinodami, kad jie nei klasėje, nei namuose nesimoko. Žinodami, kai kai kurie iš jų – jau trečioji pragertoji karta, jie jau nepajėgūs mokytis. Žinodami, kad kai kurie iš jų, vos baigę vidurinę, emigruos, imsis juodo darbo arba net eis vogti…
*
Tu nesupranti, kad šiame miestelyje ir jo apylinkėse visi žino, kas gali duoti tau darbo ir šiek tiek uždarbio, kam leista imtis verslo, o kam neleista, kas valdo, kad priverstas paklusti. Tu nežinai, apie ką susitikę kalba miestelio žmonės… Gal tu nematei tų žmonių vaistinėje, dėvėtų drabužių parduotuvėje, prie „girdyklos“?
*
Gerai, kad duodi paklausyti Andrea Bocelli. Tu matai mūsų akyse ašaras, kai aklas dainuoja akliems… Mes gal net pavydime jo aklumo, nes mes matome tai, ko nenorėtume matyti, o nematome to, ko mums reikia – išeities…
*
Tu sakai – lavinkitės! Po sekinančios darbo dienos mokykloje lavintis? Ant nervų krizės ribos lavintis? O kas daržus ravės? O kas vaikams drabužėlius lopys?
Čia jau niekas niekaip seniai nesilavina – aplinka neskatina, vargai prispaudė, ir mes nebemokame lavintis. Pagaliau gal tu pagalvok, kaip po institutų, po universitetų mes patekome į šią Dievo užmirštą vietą? Reikia viską matyti panoramiškai, istoriškai. Šliaužioti gimęs, skraidyt negali… Ar tu matei mano vyrą? Tu nesupranti, jog didžiausias mano rūpestis – pakelti savo vaikus tiek, kad jie nebūtų panašūs nei į savo tėvą, nei į savo motiną. Kad jie nepakartotų mūsų likimo…

patiko(1)



RSS

Atsakymai (10)

Burgis, Gegužės 10 12:04  #

Užjauskime…

patiko(0)



Ora, Gegužės 10 13:52  #

Jūs puikiai perteikėte daugumos mūsų miestelių ir miestų gyvenimą. O aš maniau, kad net nesuprantate, kad matote tik elito vaikus… Norime to ar ne, bet aprašytoji tikrovė egzistuoja, viekia mus ir mūsų vaikus. Ir ką gi gali čia vienas mokytojas nuveikti? Vienas lauke ne karys.

patiko(0)



Kaimietė, Gegužės 10 14:46  #

Nėra taip niūru, kai aplink knygos ir gamta. Viskas priklauso nuo individo.
Yra grožio ir mūsų aplinkoje, yra džiaugsmo mokinant pragertus vaikus. Žiūrėjimo kampas turi būti, žiūrėjimo kampas… ir MEILĖ tai žemės vietai.
Kai žiūri statmenai į vandenį, matai dumblą dugne, kai žiūri kitaip-atspindį.

patiko(0)



qwerty, Gegužės 10 14:53  #

O ar reikia užjausti? Tinklaraštininkas yra prozininkas. Gabus.Iš prigimties. Jo rašinėliai – maži eilėraščiai. Tik tikresni. Be fikcijos. Neišvengiamos rimuojant. Tariama provincijos mokytoja.Tariamos jos mintys. Taip pat fikcija. Ir dar kokia. Atsiradusi galvelėje senstančio mokyklos gimnazijos direktoriaus. Kuris buvo gabus prozai.Nesvarbu, kad iš juslinio duotybės pajautimo. Fikcijai „…jau per penkiasdešimt“.Vadinasi VPI studijavo aštuoniasdešimtaisiais. 1978 m., o gal 1981 m. Kas tuomet ten tuose 4 bendrabučiuose prie Neries vyko? Tuose ilguose koridoriuose su tualetais galuose? Mokslai? Dvasingų pokalbių vakarai? O gal orgijos? Su daug vodkos ir vyno? Veikiau gal pastarasis variantas. Kas pamena-patvirtins.Tu nesuprasi… Tu gražiai kalbi: mokytojas turi būti laisvas, mokytojas turi būti drąsus, mokytojas turi būti laimingas…Tačiau stebūklų nebūna…

P.S. Prieš keletą metų mečiau rūkyti. Nors iki to rūkiau nuo ankstyvos jaunystės. Ir nieko. Net geriau.Prieš keletą mėnesių televizorių iš miegamojo išnešiau į garažą. Neturiu dabar TV. Visai nežiūriu. Nors prieš tai TV žiūrėjau visą gyvenimą. Ir nieko. Net geriau. Viskas keičiasi. Žmogus yra prisitaikantis gyvulys.Viskas greitai praeina. Gyvenimas trumpas. Užuojauta yra pats žemiausias jausmas. Nenoriu, kad koks nors šūdžius mane užjaustų…Geriau aš pats ką nors užjausiu…

patiko(0)



sonata, Gegužės 10 14:56  #

Vakar buvau savo miestelyje. Prie vaikystės namų- mokykla. Akys ant kaktos išvirto – aikštelėje prie mokyklos keli „džipai“, net viena padėvėta limuzinų klasės mašinikė. Klausiu- gal renginys koks? Pasirodo, miestely beveik neliko mokytojų-atvažiuoja iš rajono centro, iš Panevėžio, Šiaulių. Į finansus jau nesigilinau. Tokia tendencija – prieš dešimtmetį neliko vaistininko, senbuvis klebonas patraukė į verslą, mokytojai dauguma atvažiuojantys. Užtat iš ES fondų statomi Parapijos namai. Prieglauda dar neišmirusiems seniesiems gyventojams?

patiko(0)



qwerty, Gegužės 10 15:01  #

„…senbuvis klebonas patraukė į verslą“, – tai teikia optimizmo, kad ne viskas jau taip ir blogai)))

patiko(0)



Burgis, Gegužės 10 15:07  #

qwerty: va, aš jus ir „pagavau“… Panašu, kad ne tik Jus.
Jūs nesupratote! Jūs nebuvote tame seminare. Jūs nežinote, kad aš parašiau apie save. Apie savo vaikystę. Apie savo kaimą, apie savo vienkiemį. Apie savo Mamą, kuri irgi galėjo susitaikyti, bet nesusitaikė! Ir mums neleido! Todėl ir tviska net du mokykliniai aukso medaliai mūsų šeimoje.
*
Ir užjausti aš siūlau ne todėl, kad jie ten gyvena, kad jie taip gyvena, bet todėl (ir tik tuos…), kurie, anot „Kaimietės“, mato tik dumblą dugne, o ne saulės atspindžius tos mažos upelės, tekančios per miestelį, vandenyje…

patiko(0)



qwerty, Gegužės 10 15:11  #

Koks skirtumas..viskas tik kartojasi…žmonių gyvenimai kiek skirtingi, tiek ir panašūs. Ir koks skirtumas kada ir su kuo tai buvo. Esmė slypi kitur.

patiko(0)



Ema, Gegužės 10 16:58  #

Gili pagarba Jūsų Mamai. Mamos gali labai daug

patiko(0)



Rasa, Gegužės 11 14:45  #

Qwerty: O kur?

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>