Šiandien visą dieną dirbau Vilniuje. Pavargau, nes tokio darbo dar nebuvau dirbęs. Jei bus geras rezultatas, čia parašysiu, o gal net parodysiu, palaukite…
*
Kol nuvažiuoju, kol parvažiuoju, klausau „Žinių radijo“. Štai laida „Radioaktyvūs“, moksleiviai studijoje kalbina gimnazistę ir vienos Vilniaus progimnazijos direktorių.
Niekas nieko keisto ar netikėto iš pašnekovų nepasakė, bet man labai užkliuvo tai, kad laidos vedėjai į direktorių kreipėsi vardu. Laidai baigiantis prieš vardą pridėjo „ponas“, o prieš tai kreipėsi tiesiog vardu…
*
Įtariu (gal be reikalo…), kad pats direktorius prieš laidą pasiūlė į jį taip „demokratiškai“ kreiptis.
Nepritariu!
Toks familiarumas yra tiesiog nemandagumas.
Toks direktorius nebegali ryžtingai vadovauti, auklėti, nes kas nors jį familiariai gali „pasiųsti“…
Jei direktorius siūlo į jį kreiptis vardu, tai aišku, kad ir jis pats į bet kurį žmogų gali kreiptis vardu. Direktorius. Į žmogų.
Vienas tokio tipo žmogelis, didelis viršininkas, visada kreipdavosi į mane vardu tol, kol… išdavė. Negaliu pykti. Draugas gi.
***
Jau matau, kaip jūs mane užpulsite…
O aš vis tiek ginsiu savo poziciją: leidimas man kreiptis vardu į ką nors, nepriklausantį draugų ir artimųjų grupei, yra man suteikta didžiulė privilegija; aš turiu nusiplenyti; leidimas tau kreiptis į mane vardu, yra mano dovana tau.
Atsakymai
Burgis, 2015-02-11 19:08:50
Svarbu?…
Sokolovas, 2015-02-11 20:34:31
FAMILIARUMAS- ĮSIGALĖJUSIO LIBERALIZMO APRAIŠKA
Girdėjau, jog kai kuriose mokyklose vadovai diegia panašias neigiamas “tradicijas”. Mokiniai pratinami vardinti-“mokytojas Petras, mokytoja Laima…”.
Manau, jog tai irgi yra vulgaraus familiarumo apraiška, kildinta besaikio liberalizmo.
Ko sulauksime? Ieško mokinys mokytojos. “Ar yra mokytoja Laima?” Kai kas mano, jog tai toleruotina. Bet juk jaunimas dažnai praleidžia žodžius, ir…”Ar yra Laima?” – mestelės koks nors dvyliktokas, pravėręs mokytojų kambario duris. Atpratint bus sunku. Lengviau įpratint, negu atpratint.
Be jokios abejonės, į pedagogą yra kreipiamasi “mokytojau, dėstytojau”, ieškant teiraujamasi, pavyzdžiui, mokytojo Lapinsko ( arba gerbiamo Lapinsko), į direktorių kreipiamasi “pone direktoriau” (arba ponia direktore), arba “gerbiamas direktoriau”.
Būtent taip turėjo kreiptis ir TV žurnalistas, pristatęs laidos dalyvio, pavardę ir vardą laidos pradžioje.
Apskritai, “oficialioj aplinkoj” turi būti kreipiamasi pavarde, pareigomis, bet jokiu būdu ne vardu, tarsi draugų būrelyje.
O šiuolaikinės TV laidose geriau nedalyvauti. Šiuolaikiniams žurnalistams “reportažas svarbiau už įvykį”…
Juratė, 2015-02-11 21:54:43
“All animals are equal, but some animals are more equal than others”
Andrius, 2015-02-12 08:29:47
Jei gerai pamenu, mes mokyklos laikais net ne visų mokytojų vardus žinojom. Dėstytojų taip pat.
Štai vakar mieste pamačiau savo Dėstytoją. Pavardę žinau, o vardo ne. Tik pirmąją raidę.
skaitytojas, 2015-02-12 09:23:25
Mano nuomone,blogiau,kaip kreipiamasi pavarde ir sakoma “tu”.Tai nereta darbdavio kreipimosi į pavaldinį forma.Kartais darbdavys būna jaunesnis už pavaldinį.
Sandra, 2015-02-12 10:51:58
Mano nuomone, šis reiškinys, kai į vyresnį ar aukštesnių pareigų žmogų kreipiamasi vardu ar naudojant antrąjį asmenį (t.y Tu), pirmiausia įgyjamas šeimoje. Pamenu, kad studijų metu kursiokai labai nustebdavo, kad aš į savo tėvus kreipiuosi trečiuoju asmeniu (t.y. Jūs) ir niekada nesikreipiu vardu. Tėvai mane taip išauklėjo ir jeigu aš juos pavadinčiau vardu manau taip parodyčiau, jog negerbiu Jų. Tad manau tėvus, senelius, direktorių, mokytoją, dėstytoją ar net viršininką vadindami vardu parodome, jog negerbiame Jų, kad Jų nuomonė, Jų suteikiamos mums žinios ar pareigos nėra mums svarbios, kad laikome Juos sau lygiais, o taip neturėtų būti. Visi norime, kad mus gerbtų tai gerbkime ir mes kitus…
A., 2015-02-12 10:53:53
UK universitetuose studentai į dėstytojus kreipiasi vardais, o po egzaminų ar panašiomis progomis renkasi pabūti neformalioje aplinkoje. Įdomu, kaip yra jų mokyklose? O kitose vakarų šalyse?
Man toks didelio ir mažo nebuvimas yra gražus, nors kai mūsuose tai neįprasta, būtų labai sunku tokias hierarchines sienas griauti ir į profesorių kreiptis vardu.
Galbūt kai lieka mažiau formalumo, atsiranda daugiau atvirumo, drąsos kalbėtis, prieiti – jau prie žmogaus, o ne didenybės. Pažįstu keletą žmonių, kurie į tėvus kreipiasi jūsindami ir džiaugiuosi, kad mūsų kultūroje tai nėra norma. Man atrodo, kad formalūs kreipiniai formalizuoja ir santykius.
Gal kai nelieka stabų, tada ir to griežto autoritarinio auklėjimo reikia mažiau?
Pabandžiau įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu dirbčiau mokykloje. Iš pradžių būtų tikrai šalta esant pavarde.
petras, 2015-02-12 11:05:05
Jums Sandra reikėtų Japonijoje gyventi 😀
Andrius, 2015-02-12 11:17:04
Visiškai sutinku su Sandra.
A, Vokietijoje dėstytojai į studentus kreipiasi “ponai ir ponios”. Studentai į dėstytojus “ponia/pone ir mokslinis laipsnis”.
skaitytoja, 2015-02-12 11:19:53
O mano laikais į mokytoją kreipdavomės -Tamsta mokytoja ( -au). Ir mokytojui įėjus į klasę, turėdavome atsistoti. O muzikos mokytojai sveikindavosi dainuodami: “Laba diena mokiniai”, mes atsakydavome – “Laba diena tamsta”.
Gal todėl mokytojai buvo labiau gerbiami?
petras, 2015-02-12 11:23:17
Ne
Edita, 2015-02-12 17:57:37
Mano tėtis į savo tėvus taip pat kreipdavosi „Jūs“, tačiau jis pats niekada nenorėjo, kad mes, vaikai, į jį taip kreiptumės. Manau, kad kreipinys „Tu –mama, tėti“ (bet ne vardu) sukuria artimesnį ryšį ir jokiu būdu nereiškia mažiau pagarbos. Bet visai kitaip vertinu kreipinius dalykinėje srityje, man asmeniškai labai padeda įprotis kreiptis „Jūs“, nes pastebėjau, kad dažnai tai apsaugo nuo keistų situacijų.
Mindaugas, 2015-02-12 20:02:26
Tėvai yra tėvai, čia susitarimo, šeimos reikalas. O į vyresnį gerbiamą žmogų man nepatogu ir liežuvis neapsiverčia kreiptis vardu.
Dr aviganis, 2015-02-14 02:15:31
Į mane visi kreipiasi “daktaras”, nes visgi šį laipsnį užsitarnavau dorai.
Klaustukas, 2015-02-21 17:52:06
Mes darbe, angliškai kalbančioje šalyje, viršininkus vadiname vardais, tačiau tai nereiškia, kad jų negerbiame ar nesuteikiame reikšmės jų per ilgą profesinį kelią įveiktiems iššūkiams ir pasiekimams. Tiesiog, galbūt, tai tokia kultūra, visiems tai atrodo normalus dalykas. Anglų kalboje net žodžio Jūs nėra. Turbūt daug kas priklauso nuo šalies, kurioje gyvename ir tenykščių žmonių mentaliteto. Lietuvoje visad į dėstytojus kreipdavomės pavarde, o į savo diplominio darbo vadovą kreipdavausi ir titulu, sakydavau profesoriau toks ir toks, arba paskambinusi jam į namus (žinoma darbiniais reikalais) prašydavau pakalbėti su profesoriumi tokiu ir tokiu.