Vulkanai kartais išsiveržia…

Balandžio 6, Ketvirtadienis


*
Kas mus pasaulyje svaigina
Labiau už moteris ir vyną?
Labiau mus, vyrus, it nektaras
Vilioja ir svaigina karas.
*
(Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“.)
*
Toks rytas už lango!… Šventė!
Bet aš, kur buvęs, kur nebuvęs, – vėl prie kompiuterio…
Skaitinėju – ir šventė tolsta…
* Ministrės (ministrės? jei ji buvo ministrė, tai aš esu astronautas!) A.Pitrėnienės aferos.
* „FNTT išpurtyta bendrovė „Irdaiva““ (laukia, laukia, o paskui „purto“?…)
* „Šveicarijos ir Vokietijos sporto komandas apgaudinėjusi tarptautinė sukčių grupuotė ilgam įstrigo Lietuvoje.“ (tai sporto komandų vadai tokie žiopli? ar godūs?)
* „Miestas Lietuvoje: „Čia žmonės ne gyvena, o tik bando išgyventi““ (čia apie Visaginą; tai ką – elektrinės uždarymo lėšos visai išseko?… „uždarinėtojams“ atiteko – žmonėms neliko…)
***
O dar apie švietimo reformų reformą, apie sveikatos ir abortų priežiūrą, apie emigraciją, apie parlamentarų skaičių…
Va, jau veržiuosi į karą! Vėl noriu aikštėje šaukti: „Ar aš nesakiau!“
***
Bet paukščiukas medyje taip gražiai, taip gražiai čiulba! Ir aš tyliai sau sakau – man dzin… Aš jau grįžau iš savo karo. Suluošintas, bet nenugalėtas. Dabar kasdien mintyse pasikartoju tuos posmelius, kuriuos dažnokai deklamuoju seminaruose mokytojams:
*
Išplėšk mane iš kasdienybės glėbio,
Iš dykaduonių šventės išvaryk!
Nubausk už tai, kad tinginiauti mėgau,
Nubausk už visą blogį ir valdyk!
*
Užpulki kaip mongolų ordos žiaurios –
Sugrįšiu į palaimintus namus.
Užmiršiu viską. Gal ir meilę taurią.
Ir būsiu tavo tarnas nuolankus.
***
Taip gražiai ukrainiečių poetas Petro Zasenka parašė eilėraštyje „Darbui“.
Ir aš einu dirbti! Ne kariauti.
Ir vis tik žinau – vulkanai kartais išsiveržia…

patiko(37)



RSS

atsakymai (23)

Amber, Balandžio 6 12:13  #

Apie pirmą eilėraštį. Manau, jog yra dviejų tipų vyrai: subrendėliai ir nesubrendėliai. Subrendę vyrai (ir šiaip subrendę žmonės) pasitenkina ne smurtu ar jėgos demonstravimu, o pasitenkina taikiais būdais darydami gera ir taikiai ieškodami sprendimo. Taigi, mano nuomone, pirmasis eilėraštis yra apie nesubrendėlius vyrus arba piemenis.
Apie kitus du eilėraščio stulpelius. Abu stulpeliai apie mazochizmą ir komunizmą. (: Žmogus žmogui neturėtų būti tarnas. Galėtų būti koks pagalbininkas, bet ne tarnas. Žmogus tarnauti gali tik Dievui. Žmogus negali tarnauti ir darbui, nes darbas tarsi tampa aukštesnis, svarbesnis už patį žmogų(komunistų svajonė).
Mano nuomonė neprivalo sutapti su jūsų nuomone, bet manau, kad reikia atsargiai vadovautis svetimomis mintimis.

patiko(10)



Burgis, Balandžio 6 13:59  #

Amber: kategoriškai… Man atrodo, kad kategoriškumas irgi gali būti (bet nebūtinai yra) nesubrendimo požymis…
Aš ne už karą ginklais. Ir S. Aleksijevič tai cituoja ne pozityvia prasme. Bet žmonės, kurie gyvenime nenusiteikę kovoti su niekšais ir niekšybėmis, kurie linkę susitaikyti su savo ir kitų ydomis, yra mėmės, veidmainiai ir bailiai. Kategoriškai.
*
Ne, žmogus neturi tarnauti Dievui! Tai juk būtų ir Dievo, ir jo kūrinio žmogaus baisus pažeminimas. Bet Dievas – ne mano tema. Man Visatos Valdovas skyrė kitą misiją. Todėl tarnauju darbui, bet ne kaip vergas, o kaip žmogus, kuris mėgaujasi ta tarnyste ir jos saldžiais vaisiais.

patiko(13)



Autistas, Balandžio 6 20:52  #

p. Burgiui ir ne tik.

Labai panaši istorija nutikusi garsiam žmogui, tik šį kart Amerikoje; Istorija apie Apple vadovą.

„Kaip gali būti atleistas iš įmonės, kurią įkūrei ?”

Sugaišite tik 35 sekundes. Nuo 5:17s iki 5:52s.

youtube.com/watch?v=0FXeVBn3BI4&feature=youtu.be&t=317s

O jei patiks ir visą.

patiko(4)



Burgis, Balandžio 6 21:23  #

Autistui: esminiai skirtumai: S.Jobsui buvo 30, man buvo 65; jis gyveno JAV, aš gyvenu Lietuvoje…

patiko(5)



Autistas, Balandžio 6 22:27  #

Gerb. Burgiui. Mane stebina, kad Amerikonai irgi taip elgiasi, ir ne su eiliniais, o su galingais, gabiais ir žinomais žmonėmis. Ką daro su paprastais mes nežinome, turbūt juos tik lepina ar ne..
Bent jau vienas pliusas, turite laiko anūkėms.
Mane buvo išmetę iš darbo, pykau, bet po to radau geresnį, pats nebučiau išėjes. Tada bankrotavo ir anas darbas, nusiminiau, bet buvo sugalvojau dar geriau. Pats, nebūčiau išėjęs ir iš antrojo. Tikiuosi dar surasite pliusų ir Jūs.

patiko(12)



j.m., Balandžio 7 07:27  #

Mielieji, iš kur tos iliuzijos, kad Amerika, tai kažkas nuostabaus?? Toks Rojų rojus. Ten lygiai taip pat yra visko. Tik atrodo, kad va savam kieme – tai jau tik akmenys ir grumstai, o žolė ne tokia žalia. Bet ji žalia. Padarykime, kad ji būtų žaliausia.

patiko(8)



petras, Balandžio 7 07:59  #

per televizorių sakė

patiko(1)



Sokolovas, Balandžio 7 08:05  #

IR PIRMIEJI BUS PASKUTINIAI…

Visose šalyse būna visko. Teisingumo absoliutas- ne šio pasaulio prioritetas…
Be to, – valstybė, visuomenė, ir asmenybė- tai trys tarpusavyje sąveikaujančios, taipogi ir konkuruojančios kategorijos, lydimos dialektinės PRIEŠYBIŲ vienybės…Ir tie, kas užvaldo „pažangos iniciatyvos viziją“, siekia naikinti išties šviesias bei pažangias Asmenybes…

patiko(5)



Autistas, Balandžio 7 09:52  #

To j.m., Sokolovas

Ech visur visko nutinka, nei Amerika rojus, tai ir Lietuvoje kartais nutinka, visai gerai pasirodo gyvename kaip Amerikonai. Tai ko mes tas bėdas aptarinėjame ?
O gal visgi blogiau gyvename, tik problemas maskuoti bandome kartais ?:)

Nepastebėjau, kad kitos šalys taip bėdavotų. Anglijoje neseniai įvyko terorizmo išpuolis Londone, spaudoje aprašyta anglė žmona neteko vyko, visa išsišiepusi su giminaičiais. Mums tai nesuvokiama, net suvaidinti nepavyktų kaip taip šypsotis tragedijos akivaizdoje. Bet jie sudaro nenugalimų įspūdį.

http://www.thesun.co.uk/news/3221055/london-terror-attack-victim-kurt-cochran-wife-melissa-hospital/

patiko(2)



Amber, Balandžio 8 13:00  #

Hm… Niekšai yra be moralės. Juos nugalėti gali tik naudodamasis jų „nešvariais“ metodais, nes jie neįvertina gėrio metodų. Jei prieš niekšą laimi niekšiškais metodais, tai, manau, nėra laimėjimas. Bet kokia kova yra barbariškas veiksmas. Galbūt reikia rodyti pavyzdį, bet ne kovoti. Kažin ar išvis įmanoma nugalėti blogį? Čia yra toks abstraktus dalykas, kaip ir tiesa. Žmonės tūkstantmečiais kovoja su blogiu, kiek dar tūkstantmečių reikia išvadoms padaryti?

patiko(0)



Giedrius, Balandžio 8 22:47  #

Gėris ir blogis… fundamentalios sąvokos ir fundamentalus klausimas kas yra kas. Kaip kartais sudėtinga būna atpažinti. Jeigu kažkoks negatyvus reiškinys gyvenime padeda žmogui kažką suvokti ir pasukti gėrio keliu, tai tas reiškinys buvo blogis, ar gėris? O jeigu visko pertekęs, nerūpestingas, lengvabūdiškas ir paikas gyvenimo būdas, kurį dauguma vadina gėriu, vis tiktai galų gale atveda žmogų prie blogų pasekmių, ar tikrai tas gėris buvo gėris? O jeigu, norint nugalėti agresiją, panaudojama dar didesnė agresija, tai ar nuo to pasaulyje padaugėja gėrio? Labai geras klausimas apie kurį verta pamąstyti: ar tikrai blogiu galima nugalėti blogį? Šis eksperimentas tęsiasi jau daugel amžių, jeigu ne tūkstantmečių… o pabaigos vis nematyti.

patiko(7)



Sokolovas, Balandžio 8 23:13  #

NE VIEN DUONA…
Kur to reikia „gyvenime“?
Neveidmainiaudamas, ir nepritempdamas, sakau savo mokiniams- matematika,-tai ne mokslas apie gyvenimą. Ir jos uždaviniai- ne šio pasaulio…
Moneta metama 4 kartus. Kokia tikimybė, kad TIK du kartus atvirs herbas?
Kiekvieną kartą, kai skelbiu čia, gerb. Burgio portale, uždavinį, iškyla bent vienas sprendėjas…
Žinote, o būtent tai rodo, jog dar nesulaukėme apokalipsės…Nes, kai viską užvaldys pragmatikų „karalystė“, bent jau mano gyvenimas neteks prasmės…

patiko(2)



Rasa, Balandžio 8 23:28  #

Giedriui: ir dar juokinga tai, kaip yra skirstomi dalykai į gerus ir blogus. Gerai yra tai, kas atitinka mūsų mąstymą, mūsų gėrio suvokimą. O blogis- tai, kas neatitinka. Ko „nepažįstame“- tai kelia baimę… O kaip dažnai apskritai mes elgiamės kaip emocijų narkomanai? T.y. kartais esam tiesiog priklausomi nuo emocijų, nes kitaip mums atrodo, kad tarsi ir negyvenam :) Emocijos, kurios dažnai tėra momentinė kažkokio išgyvenimo išraiška, kartais paverčia kai kuriuos dalykus išties sunkiai pataisomais. Isterijos, aistros, agresija, „meilė“…

Na, man asmeniškai tai tik vorai baisu. Bet ne dėl to kad jų nepažįstu. Tiesiog jie baisiausi padarai žemėje… :) Va juos tai norisi priplot. Nors mano anūkytei taip visai neatrodo. Ji namie turi draugą kampe. Voriuką. Pasileidžia dainelę ir šoka kartu. Ji sau, voras sau.
„Viens, du, trys.

Ėjo kartą, ėjo voras,
Petras buvo, bet nestoras.
Ir įkišo savo ilgą koją
Į kito voro teritoriją…

Mm-hm, a-ha.
Į kito voro teritoriją.
Mm-hm, a-ha.
Taip prasideda istorija.

Viens, du, trys.

Susi-susirinko trys vorai –
Sako, Petrai, sako, negerai,
Pasiimk tu savo ilgą koją,
Čia gi mūsų teritorija…“

patiko(11)



Giedrius, Balandžio 8 23:36  #

Tai ko gero galime pritarti Platonui, kuris teigė, kad egzistuoja du pasauliai: idėjų pasaulis ir regimų daiktų pasaulis. Ir kai žmogus užstringa tik daiktų pasaulyje, tuomet prasideda išties blogi dalykai, nes nebelieka vietos pagarbai, ištikimybei, gailestingumui, pasiaukojimui, Meilei – t.y. tam, kas neapčiuopiama, tačiau be ko gyvenimas tampa nebe gyvenimu, o vien tik beprasmiu daiktų ir regalijų vaikymusi.
Visada labiau pasitikėjau matematika, priešingai nei vadovėline istorija, kuri reguliariai perrašoma kas keli dešimtmečiai. Štai skaičiumi pi galima pasitikėti, nes jo reikšmė buvo tokia pati ir šio pasaulio sukūrimo metu… bent jau taip rašoma knygoje Dzian.
Matyt taip yra, nes matematika atspindi skaičių sferas iš idėjų pasaulio, o vadovėlinė istorija tėra trumpalaikis daiktų pasaulio atributas.

patiko(8)



Sokolovas, Balandžio 8 23:42  #

P.S. Gerbiamo Burgio Misijai, jam vadovaujant KTUG, smogė būtent besivystanti „pragmatikų karalystė“.
Įvykių raida- tik detalės…
Tuo tarpu dar Marksui ir Engelsui nežinomas liberalusis kapitalizmas uždaro liaudies mases pragmatinėje vartojimo kaipo vertybės erdvėj, ir tai daro neįmanomą bet kokia revoliuciją „iš apačių“. Nebent „iki 10 metų“, kaip prognozuoja vienam asmeniui sisteminė spauda. Už ką? Už tai, kad „lapelius platino“…
Kas po to apsipils ašaromis dėl „sovietmečio disidentų persekiojimų“? Kas? Nebent tai bus veidmainio ašaros…Nes kiekvienas režimas slopina peržengusius ribą.
O kol kas…Regiu tik dvejopus standartus. Ir..lėtą sistemos žlugimą.

patiko(2)



Rasa, Balandžio 8 23:44  #

Giedriui: o PI visai neblogai ir skamba :) Matei kokią muziką iš jo padarė? :)
https://www.youtube.com/watch?v=wM-x3pUcdeo

patiko(5)



Giedrius, Balandžio 8 23:45  #

Rasai: Kartais, kai vaikai namie pradeda šaukti, pamatę kokį vorą ir prašo, kad jį išvaryčiau, sakau: Na, juk tai Petriukas! Ir kur gi tu buvai dingęs? Ar tavęs neišgąsdino tas neapdairus vaikų šauksmas? O po to atsargiai jį pernešu kur nors, kur vaikai nemato :)
Juk sakoma, kad voras, kaip simbolis, atneša laimę į namus.
Matyt ir anukytė tai labai gerai nujaučia.

patiko(5)



Rasa, Balandžio 8 23:51  #

Giedriui: ☺ Nu jei laimė tokia baisi, kaip tie vorai, kur ją nešioja, tai geriau mano namuose jos tegul nebūna… ☺ Jau geriau kokios pelės tegul ją man neša… Tas galima bent į rankas paimt☺

patiko(6)



Giedrius, Balandžio 9 00:11  #

Rasai: Jeigu po teisybei, tai laimė nepriklauso nuo išorinių atributų. Tiksliai nežinau, bet gal tai tik pasekmė? T.y. kur yra laimė, ten ir vorai atsiranda :) T.y. pirma laimė, o jau po to vorai :))))
Štai hinduizmo vyriausias Dievas Šiva visada vaizduojamas su kobromis, apsivijusiomis jo rankas ir kaklą. Sakoma, jog tai simbolizuoja, kad jis visiškai nugalėjęs baimę.

patiko(4)



Giedrius, Balandžio 9 00:14  #

Taigi, vienas iš būdų nugalėti sistemą – leisti jai pačiai susinaikinti. Juk negali egzistuoti tai, ko pagrindinė idėja – jokios idėjos, arba tos idėjos yra susijusios tik su daiktų pasauliu. Nors žinoma, viskas vyktų gerokai ne taip dramatiškai ir švelniau, jeigu būtų bent 1 proc. žmonių idėjinių, o ne pragmatikų. Juk pasaulyje veikia šimtosios beždžionėlės efektas. Ką išmoksta 1 proc. beždžionių/žmonių, tą iš karto „pasigauna“ ir likę 99 proc. Užtenka 1 proc. Bėda tik, kad ir to 1 proc. šiuo metu nėra.

patiko(5)



Rasa, Balandžio 9 00:30  #

Giedriui: laimę mes irgi suprantame nevienodai :) Ane? Bet išties tai pritariu- laimė yra arba jos nėra mumyse. Taip, ji nepriklauso nuo išorės.
O dėl kobrų… Va tai ir yra tai, kad mes bijome to, ko nepažįstame :) Visada įsivaizdavau gyvates kaip slidžius šlykštokus šliužus. Bet kai vieną paėmiau į rankas išsivaikius šiokią tokią baimę, tai dabar žinau, kad jos mielos, šiltos, raumeningos, gražios. Bet ne slidžios ir ne kokios gleivėtos :) Na tik ne kobrą ėmiau, žinoma :)
O apkritai tas bendravimas su gyvūnais, tai manau tiesiog šiokios tokios harmonijos reikalas. Jei viduje visiškai nutyli, tampi ne priešu. Gyvūnai tai jaučia. Bet dažnas mūsų retai būname visiškoje ramybėje. O nerimas ir baimė jiems persiduoda labai greit, jie juk jaučia tai kur kas geriau nei mes :)

patiko(6)



Giedrius, Balandžio 9 00:47  #

16-17 a. gyveno Japonijoje didis kardo meistras Miyamoto Musashi. Apie jį ir šiais laikais dar pasakojamos legendos ir statomi filmai. Sakoma, vieną dieną jis išsiruošė su savo Mokytoju prie upės, tiesiog pasikalbėti. Štai atsisėdo jiedu, kalbasi. Pro šalį šliaužė gyvatė. Ji išsigando Miyamoto ir apšliaužė jį aplinkui. O jo Mokytojo nepastebėjo, peršliaužė per jo kojas ir „nukeliavo“ savo keliais.
Sakoma yra trys baimės įveikimo stadijos: 1) kai priimam sprendimą nebijoti 2) kai mūsų pradedama bijoti 3) kai mūsų vidinė būsena tampa tokia darni su aplinka, kad mes nustojame spinduliuoti net ir menkiausios agresijos energiją. Tada ir gyvatės, ir vorai, ir visos kitos gyvos būtybės tampa draugais ir pagalbininkais.

patiko(11)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>