Vytėnų žvaigždė

Balandžio 22, Trečiadienis

Šiandien labai tiks šis mano eilėraštis, parašytas prieš penketą metų:
*
Pavasario atlaidai
*
Visi visais pažliugusiais keliais
Raiti, važiuoti, poromis – pėsti
Jie susirinks, ir Dievas jiems atleis.
Į šventę tą mes nesam pakviesti…
*
Sugrįžę jie pavalgys ir išgers,
Mylės ir bus džiaugsmingai mylimi,
Atmes drovumą, į aistras paners…
Bet mes į šventę tą jau nesam pakviesti.
*
Po to jų veidus vėjas glamonės,
O vyrai dirbs lauke pusiau nuogi,
Ir švento darbo tądien baigti nenorės…
O mes į šitą šventę nesam pakviesti…
*
Tik vakare, kai saulė nusileis,
Prie naujo namo susirinks visi.
Į vidų niekas nenorės – ir neis!
Ir mes į šitą šventę esam pakviesti!
***
Teisi, oi teisi buvo mano protingoji buhalterė Viktorija, pasakiusi man: „Jei nori prasmingai nugyventi gyvenimą, turi pastatyti namą, užauginti vaiką, pasodinti medį ir kaimyną“.
Tai man tik vienas darbas ir beliko…
Kaskart, kai einu pro veigelę, iškart prisimenu Viktoriją – tai ji patarė pasisodinti veigelę. Va, koks geras būdas geriems žmonėms išlikti gėriu kitų žmonių atmintyje.
*
O šiandien nuvažiavau į Babtų medelyną pirkti braškių daigų. Bet ten daigų nebuvo, davė man telefoną ir adresą žmonių, auginančių daigus. Ten, Babtuose, ir nusipirkau 30 daigelių (nykščio dydžio…), bet prieš tai medelyne nusipirkau vyšnaitę „Vytėnų žvaigždė“.
*
Aš jokiu būdu negalėčiau užeiti į kūdikių namus, jokiu būdu! Nes nebegalėčiau išeiti, neišsinešdamas vaiko… O jei neduotų, tai visą likusį gyvenimą kankinčiausi.
*
Taip ir su medeliais. Noriu to, noriu ano, noriu, noriu, noriu… Na, tai kas, kad mes jau gyvensime Vilniuje, kai ši vyšnaitė sunokins uogas. Man patinka sodinti! Su didele meile sodinau ir vyšnaitę, ir braškes, ir nuo to pats gerėjau, gerėjau, gerėjau…

patiko(0)



RSS

Atsakymai (7)

Burgis, Balandžio 22 14:24  #

Prasmingai dirbu, prasmingai…

patiko(0)



jpn, Balandžio 23 08:28  #

Nepataikauju,negiriu,bet man Jūsų veikla panaši į renesanso laikų žmonių,kurie buvo gabūs ir menui ir tiksliesiems mokslams.Manau,esate tiesiog kūrėjas. Tikiu,kad tas sunkus laikotarpis greitai praeis,o Jūsų kūrėjo talento ,mano nuomone,labai reikia Lietuvai.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 23 09:18  #

jpn: ačiū Jums, bet mano medikai mano, kad jau niekas nepraeis…

patiko(0)



Kristina, Balandžio 23 09:25  #

Gražiai apie vaikus parašėte…
O medelius bei braškes sodinti yra gera bei prasminga. Kartais tiesiog darai tai, ką jauti, jog turi daryti ir paskui ateina kokia nors gera mintis. Laukia nuostabiai šiltas savaitgalis, bandysiu ir aš kažką pasodinti kaimuky.

patiko(0)



Burgis, Balandžio 23 09:46  #

Kristinai: „kaimuky“! Koks užsienietis gali išmokti mūsų kalbą? Joks!

patiko(0)



Kristina, Balandžio 23 11:57  #

Tas oras šiandien…toks vėjas, atnešantis tikrą pavasarį. Ir kažkokį graudulį.

– Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.
Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:
jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės
giliai vandeny.
Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.
O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais –
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.
Vaikeli,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.
Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra –
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.
Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė – tik šiaip sau –
pro šalį praskrisdamas paukštis.
O toj tyloj ir man yra kažkas,
kažkas iš to, ką žemėn kas.
Į savo dangų jau žiūriu žemyn,
ką bitės parneša su medumi,–
kas ne mirtis, ne saulė, ne aušra,
kažkas toksai, kurio nėra,
kam žodžių nėr,
kas vien tiktai klausa –
negirdima, mano slapta dvasia,
kur gailis tų, kurie manęs gailės
kas pelenuos, kas visada tylės.

(Martinaitis, Marcelijus. Akių tamsoj, širdies šviesoj)

patiko(0)



GZ, Balandžio 23 13:10  #

Vienas labai toli pažengęs pirmos KTUG laidos Mindaugas turi antrą pusę iš saulėtos šalies. Mums visada taip įdomu išgirst ją kalbant lietuviškai (jai puikiai sekasi), o Mindaugas pateikia kuriozinių mūsų kalbos plonybių, apie kurias mes net nesusimąstom.

Po ilgų kelionių svetur, dažnai pagalvoju, kad turim nuostabią kalbą. Ir vis pasidžiaugiu, kad mano vaikai taip puikiai ja naudojasi – ypač paklausęs, kaip sekasi jų bendraamžiams, augantiems toli nuo čia. „Kaimukas“ jiems sunkokas žodis. Kaip ir „sunkokas“ – „heavyish“ :)

patiko(0)



XHTML

Leistinos XHTML žymos:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>