Žinau, tu nori gauti laišką…

Nespėju laiškų rašyti,

Žinau, kad tave skriaudžiu,

Bet tu neliūdėk, mamyte,

Vienatvėj sunkių naktų…

*

Prisiminiau šį savo studentiškų laikų posmelį, staiga kažkaip pajutęs, kad visai nebegaunu laiškų… Elektroninių laiškų beveik nebespėju skaityti, o laiškų, tikrų laiškų beveik nebegaunu…

*

O, kaip aš skaitydavau tavo laiškus! Vien kol voką atplėšdavau, širdis tris kartus sustodavo… Kas voke? Kokie pirmieji žodžiai? Kaip parašyti? Kiek prirašyta? Kaip tu baigi laišką? Su užuomina, su padrąsinimu, su viltimi man! Apžiūrėdavau viską: voką, adresą, popierių, rašyseną… Tyrinėdavau rašto virptelėjimus ir darydavau toli, labai toli siekiančias išvadas…

*

Tas įprotis išliko. Laiškai labai daug pasako apie žmogų! Apskritai, bet koks ranka rašytas tekstas daug pasako. Štai parašo keletą sakinių pretendentas į mokytojus, nepalieka paraščių – aš jau pradedu įtarinėti…

*

Bet galvokime apie laiškus kaip apie dovanas. Vasarą gali dosniai dalyti tokias dovanas – laisvo laiko gi daug! Pradžiugink mielus žmones, gal net dar mažai pažįstamus žmones, gal būsimuosius savo draugus… Išbandyk epistoliarinį žanrą! Pasirengęs padėti patarimais…

(Indrės Urbanavičiūtės nuotrauka)

Atsakymai

Burgis, 2012-06-08 15:32:01

Pritariate?…

Rimvydas, 2012-06-08 16:45:45

,,http://tv.lrytas.lt/?id=12420396691240057668

Tik kabutes nuimkit

Rasa, 2012-06-08 18:25:20

Laiškai… Puikus dalykas. Neturėtų jie būti viešinami, bet taip jau atsitinka, kad kai kurie vis vien paviešinami. Paskaitom gabaliuką svetimo?:

“…O Tu gal, Broniuk, lauki, kol gausi du mano laiškus ir tada parašysi man vieną? O gal Tu manai, kad mūsų draugystė tik sutartis? Jei sukalbėjom, jog Tu į mano du laiškus atsakysi vienu, tai Tu to ir laikysies? Praeis gal dvi savaitės, kol Tu gausi pirmąjį mano laišką, po trijų savaičių antrąjį ir tada parašysi man. Jau bus praėjęs mėnuo, kol aš gausiu Tavo laišką. Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, – neberašysiu.

Tai kodėl Tu, praėjus savaitei po mano išvažiavimo, neparašei, o būtinai lauki dviejų mano laiškų? Tu, žinok, gyveni draugių ir draugų būry, gyveni mieste, kur galima šen ten nueiti ir išsiblaškyti, tai Tau nebaisu, Tu nejauti mano nebuvimo. Bet ką veikti man, turinčiam čia vien savo mintis, kuriose sukies Tu ir Tu, ir Tu?..”

Gražu, ar ne?

Na tik neišsigalvokit, čia ne mūsiškiam Broniukui, ne Burgiui rašyta :)))))))))) Čia V. Mačernis rašė Bronei Vidžiūnaitei būdamas Šarnelėj 1942m. 🙂

Regina A., 2012-06-08 18:41:18

Rasa, taikliai 🙂

(Beje, jei pasirašote “Rasa”, tai mes suprantame, kad tai MŪSŲ “senoji”=”pirmoji” Rasa. Jei rašo neseniai čia pradėjusi rašyti Rasa, tai prašytume pridėti pavardės inicialą)

Rasa, 2012-06-08 18:54:57

Čia tai aš, senoji 🙂

juokinga, 2012-06-08 18:55:30

Maniau, kad čia p. Burgio anūkėlio eilėraštis. O, pasirodo, studento kūryba.

Regina A., 2012-06-08 19:05:40

Rasele, čia labai pasigendame Tavęs:-)

Rasa, 2012-06-08 19:41:20

Reginai A. Ačiū 🙂 Tai kad pirmiausiai nusibaigė mano printeris, paskui monitorius (tą įsitaisiau naują), o paskui ir kompas kvapą išleidęs buvo. Tada nusijuokiau ir nutariau pagyvent realesniam pasauly… 🙂 Nes, nenukrypstant nuo temos, taip nusigyvenom, kad nemažą dalį gyvenimo perkraustėm į internetą. Žinot ką pagalvojau? Pagalvojau, kad jei norėčiau vėl imt kažkam rašyt laiškus, o juos rašyt labai mėgau, aš jau nebežinau niekieno adresų! Tik el. paštus. Net sesės adreso dievaži nežinau! Siaubinga ir juokinga. Eini pas žmones, žinai, kur gyvena, bet adresų nebežinai… O laiškus rašyt mėgau… Būdama jauna beveik kasdien jų gaudavau. O dabar nebenoriu gauti, nes visi laiškai- sąskaitos 🙂 Arba dar blogiau kas nors. Kartais pasiilgstu rašymo ranka. Laiško rašymo. Tai kitaip negu suspaudyti klavišus. Tada paimu popieriaus lapą ir rašau. Kai rašai ranka, mintys kitaip plaukia, jos lėtai sugula, jos įgauna kitokios energijos. Jos gyvesnės. Kartais išsiunčiu tuos laiškus, pavertus į kompiuterinį raštą, kartais išmetu, žiūrint kam ir ką rašau 🙂

Kartais labai labai netelpa širdy mintys, jausmai, meilė ar skausmas. Žinot ką tada darau? Irgi rašau laiškus! Pasirenku žmogų, kuris viską suprastų (mano manymu 🙂 parašau jam laišką ir… Tiesiog vietoj “siųsti” paspaudžiu “delete”. Taigi 🙂 Ne visus mes gauname mums adresuotus laiškus…

Rimvydas, 2012-06-08 23:01:07

atsiprašau, pirmoji nuoroda kokia tai kreiva

http://tv.lrytas.lt/?id=12420396691240057668

Martynas Pilkis, 2012-06-11 17:38:45

„Kai rašai ranka, mintys kitaip plaukia, jos lėtai sugula, jos įgauna kitokios energijos.“, – rašo Rasa. Skaitau ir galvoju, kaip keista. Gražu, bet keista. Man (tikiu, kad ir daugeliui kitų jaunuolių) jau yra visiškai atvirškčiai. Rašyt ranka yra nepatogu – lėta, nedailu kažką ištaisius. Verčiau surašyčiau kompiuteriu ir tada gražiai nurašyčiau.

Rasa, 2012-06-11 20:06:08

Martynui: 🙂 Žinau. Jaunimas rašo kompu tiesiog greičiau negu galvoja, jie net į klaviatūrą nežiūri 🙂 Stebėtina, kad jie išvis spėja ką nors pagalvot prieš rašydami :)) Bet… Raštas- tai ne tik minčių išdėstymas. Raštas- kur kas daugiau. Todėl noriu vėl įsitaisyti gerą parkerį. Tikrai gerą. Manau jie tikrai brangūs, bet tai daiktas, kurį turėti reikėtų. Susigadinam raštą skubėdami rašyti darbe (man tenka nemažai ranka rašyti darbe) ar paskaitose. Bet ne vien dėl rašto gražumo tas parkeris reikalingas. Tiesiog… Raštas… Parašysiu pora ištraukų iš “Portobelo raganos” kas tai 🙂

“-Šiandien mačiau tave šokant. Ir aš darau tą patį, tik šoka ne mano kūnas, bet raidės.

Ji tarytum nustebo.

-Aš priartėju prie Alacho (…) per dailyraštį, stengdamasis surasti tobulą išraišką kiekvienam žodžiui. Paprasčiausia raidė reikalauja, kad į ją įdiegtume visą joje slypinčią galią, lyg nulipdydami arba iš akmens iškirsdami jos prasmę. Tad, kai bus surašyti visi šventieji raštai, juose išliks dvasia to žmogaus, kuris pasitarnavo įrankiu platindamas juos pasaulyje. Ir ne vien šventieji raštai, bet visa tai, ką mes patikime popieriui. Nes ranka, vedžiojanti linijas, atspindi rašančiojo dvasią.”

“-Plunksna, kuria tu dabar rašai eilėraščius, – tai tik įrankis. Ji neturi valios, bet aklai paklūsta ją laikančiojo norui. Ir tuo ji labai panaši į tai, ką vadiname “gyvenimu”. Daug žmonių šioje žemėje atlieka tam tikrą vaidmenį nesuvokdami, kad juos valdo Nematoma Ranka. Štai dabar šiame teptuke, kuriuo tu savo rankomis vedžioji raides, sukaupti visi tavo dvasios siekiai. Pasistenki tai suprasti.

-Elegancija- tai ne koks nors paviršutiniškas dalykas, o žmogaus atrastas būdas pagerbti gyvenimą ir darbą. Todėl, kai tu pajunti, jog tau nepatogu sėdėti ta poza, nemanyk, kad ji nenatūrali arba dirbtinė: ji pati tikriausia, nes ją sunku išlaikyti. Ji skatina tiek popierių, tiek plunksną didžiuotis tuo, jog dėl jų tau tenka dėti tokias pastangas. Prieš tai buvęs paprasčiausiu baltu paviršiumi, popierius perima jame surašytų dalykų prasmę.

Elegancija- tai taisyklinga poza, kuria sėdint įmanoma dailiai rašyti. Taip yra ir gyvenime: atsižadėjęs visa ko, kas dirbtina ir nereikalinga, žmogus suvokia, ką reiškia paprastumas ir susikaupimas,- kuo paprastesnė ir kuklesnė poza, tuo ji bus gražesnė, nors iš pradžių ji pasirodys nepatogi…”

Nežinau ar supratot, bet aš pabandžiau paaiškint 🙂

Rasa, 2012-06-11 23:39:23

Parašiau pirmai ir kažkaip prisiminiau tėvų pokalbį per susirinkimą, kai ruošėmės surašyti vaikams palinkėjimus per šimtadienį. Aš siūliau juos parašyti ranka, gražiausiai būtų tušu ir plunksna. Bet ten buvo labai protingi tėvai, jų manymu ranka rašant gali ne tiesiai gautis, o jei užtikš lašas, gali susilieti, todėl aš nutylėjau… Surašė kompu. Bet tai “ne gyva”. Mes vis negyvesniam pasauly gyvenam, nuo smulkmenų iki didesnių dalykų… Vis aklesni daromės anot praregėję 🙂 Žinoma viskas tik smulkmenos smulkmenos. Bet iš smulkmenų ir dėliojasi tas mūsų gyvenimas, juk ne kasdien žygdarbius darom 🙂

Kuo skiriasi gyvas laiškas nuo kompiuterinio…

Tai kaip seksas su prezervatyvu nuo be jo…

Tai kaip paprasta krūtinė nuo silikoninės…

Tai kaip nėriniai skiriasi nuo vienkartinės staltiesės…

Kaip lauko gėlė nuo dirbtinės…

Tai kaip mama nuo auklės…

Tai kaip žmona nuo meilužės… :)))))))))))

Saulius, 2012-06-12 08:59:45

Kas „Portobelo raganos“ autorius ?

petras, 2012-06-12 09:22:19

Bet tai kad nėra draudimo ranka rašyt laiškus ir ne tik ?:)

Rasa, 2012-06-12 11:12:23

Sauliui: Paulo Coelho. Specialiai nerašiau, nes prieštaringai tas autorius vertinamas 🙂 Kažkam jis kičinis citatų rinkėjas, kažkam išminties mokytojas, kažkam “madingas”. Nemanau, kad tai knyga, kurią visiems būtina perskaityti, tiesiog jo mintys apie raštą, kurios buvo toje knygoje, man patiko 🙂

Petrui: Taip. Niekas nei draudžiama nei liepiama. Kiekvienas darom viską taip, kaip išmanom, kaip norim, kaip mums pakanka, kaip mums patinka 🙂