Žodis: ginklas, dovana, skydas…

***

Taigi dabar ir pradedu kadenciją baigusio direktoriaus pamokų ciklą.

Pirmoji pamoka – kaip kalbėti.

Teisinga taisyklė tokia: kalbėk apie tai, ką galvoji, ir galvok apie tai, ką (kaip) kalbi. Bet ta taisyklė turi daugybę išimčių!

  1. Paruošta kalba dažniausiai yra blogesnė už neparuoštą. Žinoma, turiniu ji geresnė, bet širdies, jausmo, nervo žymiai daugiau neparuoštoje kalboje! Išleistuvėms aš neruošiau kalbos! Jokiu būdu to negalima buvo daryti! Kalbėjau savo draugams, ne prokurorams.

  2. Jeigu kalbėdamas jaudiniesi – tai ir jaudinkis! Tavo jaudinimasis šimtą kartų svarbesnis už tavo kalbos sklandumą.

  3. Niekada nekalbėk taip, „kaip reikia“! Yra žmonių (vargšiukų…), kurie kaip tik tokios kalbos ir laukia: konferencijose, vestuvėse, laidotuvėse, išleistuvėse… Bet niekas po valandos nepasakytų, apie ką tu kalbėjai! Pasakytų tik tiek, kad kalbėjai gražiai, teisingai. Ar tau to pakanka?

  4. Kalba visada yra proto ir jausmo rezultatas. Ko daugiau? Jei aš tau kalbėsiu apie meilę, tai bus beveik vien tik jausmo rezultatas, o jei kalbėsiu apie matematiką, tai bus beveik vien proto rezultatas. Bet štai pavyzdys: klasėje norėjau įrodyti, kad i^i=e^(-pi/2) ir susipainiojau lygioje vietoje, nes tuo metu mane degino išsiskyrimo jausmas…

  5. Šiam kartui paskutinė išimtis iš taisyklės: tu kalbi taip, kaip tu kalbi, o aš kalbu taip, kaip aš kalbu. Pasilaikyk sau pamokymus! Aš nesikeikiu, nekalbu šlykščiai. Ko dar nori? Nepatinka – nebūk ten, kur aš kalbu!

***

Antroji šios temos dalis bus vėliau… Kada? Dar nepasakė…

Atsakymai

Burgis, 2014-12-07 13:08:53

Vis tiek rašysiu!…

Jolita, 2014-12-07 13:38:05

Ką patyriau: kad tave išgirstų, reikia pakelti balsą, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Kai jau pašnekovas pasijunta priverstas išgirsti, jis prityla, nustemba, pasipiktina, įsižeidžia ir apkaltina tave nemandagumu, nekultūringumu, išsiauklėjimo trūkumu. Ypač taip sureaguoja vyresni amžiumi ir/ar aukštesni statusu (ar tokiais save įsivaizduojantys). Nuo tokios reakcijos nebūna malonu: susigrauži, sugenda nuotaika, suabejoji savo teise kalbėti ir prisimeni patarlę “kalbėjimas sidabras, tylėjimas auksas”. Taigi, drąsa kalbėti….

MK, 2014-12-07 15:19:42

Gal galėtumėte įvardinti tuos pacientus? Man rūpi ar patenku tarp jų, nes mane irgi kartais ištrinate…

Burgis, 2014-12-07 15:29:14

MK: ne, Jūs tikrai nepatenkate!

qwerty, 2014-12-07 15:35:06

kadaise mane labai trikdė, glumino ir liūdino (dabar jau ne) tai, kad laidotuvese dažnai atsiranda tik vienas kitas, kuris kalba.Kažką kalba apie išėjusį. Pasako bent kiek daugiau, nors ir banalių žodžių.Ačiū jiems ir už tai. Visi kiti giminės bei artimieji, kalba apie viską: orą, kelius, valdžią, save, vaikus, anūkus, etc. (nes dauguma ir matosi tik laidotuvėse). Tik ne apie tą, kurį palydi. Jokių prisiminimų.Jokio dalinimosi…Šarvojimo salė…Kapai…Gedulingi pietūs…Namo…

Rasa, 2014-12-07 15:53:00

Išmintis, kurią kartais pamirštu:

Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą (Indėnų patarlė)

sonata, 2014-12-07 15:54:14

qwerty: o mane iki šiol trikdo užatlantinė mada artimiesiems rėžti “spyčių”, kai reiktų susikaupimo ir tylios pagarbos. Jau nekalbu apie prakalbas iš popieriuko. Visi mes skirtingi, bet manau, kad nieko netrikdydų bet koks veiksmas, jautriomis akimirkomis kylantis “iš dūšios”, o ne dėl to, kad reikia.

qwerty, 2014-12-07 16:01:23

Rasa, jei kuriam būsi geranoriškas, tai bet koks jo nusikalbėjimas bus geresnis už tylą.Kaip ir jo tyla, bus geresnė už bet kokį jo kalbėjimą. Sonata, aš ir sakau-baisu yra, kuomet niekam iš dūšios nekyla niekas.

Rasa, 2014-12-07 16:23:35

qwerčiui: 🙂 Visaip su tom kalbom būna… Kažkodėl prisiminiau vieną svarbų egzaminą darbe ir pokalbį su kolegėm. Aš jų paklausiau, kodėl jos taip labai jaudinasi ir bijo. Jos pasakė, kad labai bijo nusikalbėti iš susijaudinimo. Tada paklausė, kodėl aš nebijau. Aš pasakiau, kad man ta problema negresia,nes nusikalbėjimas- mano gyvenimo būdas… 🙂 Vis tik kartais pasiilgstu to, kai turi su žmogumi apie ką tylėti… Kai tyli, o viskas paprasta, gražu ir aišku 🙂

Na, ir tuo pačiu apie internetą pagalvojau ir kalbas jame. Kaip tai netikra. Nes štai jei kažkas nekalba, tai jo kaip ir visai nėra 🙂

O apie laidotuvių kalbas pasakysiu kitam komentare 🙂

qwerty, 2014-12-07 16:34:25

Rasa, jei kažkas internete nekalba, tai jo tyla gal yra geresnė už jo žodžius.Pati juk sakei…) Kai kurie čia daugiau sau kalba, nei kitiems. Gailiai naivu būtų manyti, jog kažkam labai jau svarbu būtų kažkokio qwerty ar kažkokios Rasos nuomonė. Kai kurie ir tylėdami suranda bendrą kalbą.

qwerty, 2014-12-07 16:38:48

Dabar galvoju.Mesiu, paliksiu viską.Ir pradėsiu keliauti po laidotuves.Kalbų apie mirusiuosius prie jų kapo užrašinėti.Sudėsiu viską į knygą ir išleisiu ją kietais viršeliais.Įdomu ar yra kur tokia knyga: rinktinės kalbos prie mirusiojo kapo duobės?

Virginija, 2014-12-07 17:10:50

Gražu neapsakytai; kalbėkit, rašykit…mokykit – žadėjot. Gydykit žodžiais, kurie nebeviltiški…

Virginija, 2014-12-07 17:11:12

XHTML

Rasa, 2014-12-07 17:13:37

Mūsiškės laidotuvių tradicijos turėtų keistis. Bent jau norėčiau, ir manau, kaip taip ir bus mano atšakos giminės sekančiose kartose. Tik mamą esu pažadėjus palaidoti taip, kaip tik ji panorės. Kažkada. Tikiuosi negreit 🙂 Suprantu, kad daug kam sunku suprasti, pav. kodėl aš neverkiau per savo tėčio laidotuves, jei jis vienas pačių brangiausių žmonių mano gyvenime buvo. Neverkiau, nes manau, kad tai nėra laikas savęs gailėti. Sakom verkiam ne savęs? Meluojam. Sėdim ir gailim savęs: oi, kaip MAN dabar gyventi be jo… O mes sėdėjom su vaikais ir kalbėjomės. Kol nebuvo svetimų. Apie tai, kad kaip gerai, kad spėjom jį parvežti namo, nes jis tik to tenorėjo. Kaip gerai, kad jam nereikėjo ilgai kankintis, nes mirtis buvo neišvengiama. Su šypsenom kalbėjomės: “o tu pameni kaip jis sakė?..” ” o ar tu pameni tai?..”. Kodėl su šypsenom? Nes tėtis buvo toks gražiai juokingas ir mielas, kad negalima apie jį kalbėti be šypsenos. Jis buvo geriausias tėtis ir geriausias diedukas pasaulyje. Kai išėjom į mišias, prie karsto greta kaimo bažnytėlės liko tik anūkai. Kai grįžom, paklausiau jų, ar nebijojo. Jis sako: “mama, ką tu! Tai juk mes pasikalbėjom su dieduku, pajuokavom, viskas gerai…” Aš esu 100% įsitikinusi, kad jis dabar yra ten, kur geriausia anam pasauly. O verkiau (savęs, likusios be tėčio, gailėjau) paskui, daug daug vėliau.

Norėčiau, kad manose laidotuvėse būtų labai labai mažai žmonių. O giminių susitikimai su papletkinimais būtų kitose vietose. Vasarą, kaime, tarp medžių, saulės ir gyvenimo… Pagaliau jei mūsų kaime susitiktume su mūsų giminėm, tai tėtis ten visada yra. Anądien paklausiau sūnaus, kur diedukas jo manymu. Kaime,- sako. – Medžiuose, jo akmenyse, raistuky. Ir dėl to, kai noriu pabūti ir pasikalbėti su tėčiu, retai važiuoju į kapus. Aš važiuoju į kaimą, atsisėdu sode ant jo akmens ir patyliu su juo. Apie viską patyliu…

qwerty, 2014-12-07 17:18:54

Taip, Rasele, gerą dukrą tavo tėvukas turėjo.

Rasa, 2014-12-07 17:47:58

qwerčiui: 🙂 dėkui.

O dėl kalbėjimosi internete. Tai matai, tylint internete vargu ar vis tik įmanoma rasti bendrą kalbą. Čia nėra gyvų akių… 🙂 Kai tyli gyvai su žmogum, tu matai jį ir jūs galit tiesiog pabūti kartu. Kai kažkas tyli internete, pav. šitoj diskusijoj, jų nėra. Jie netyli kartu. Gal jie skaito, gal ne, gal jie sėdi tualete ar gamina kalėdines dovanas. Mes nežinom. Todėl jų kaip ir nėra visai 🙂 O dėl to ar kažkam svarbi mūsų nuomonė, tai… Ji ir neturi būti svarbi. Bet juk būna kartais išties įdomu, kaip kiti apie kažką galvoja. Man tai būna. Įdomu. Todėl išties tai kažkaip netyčia taip jau gavęsi, kad ne su vienu iš čia rašančių ar seniau rašiusių yra tekę paskui ir susitikti gyvai. Buvo visai smagu 🙂 Tai kažkas kažką ir girdi. Vadinasi, ne vien visi kalba sau 🙂 Nors, kai vieną kartą paklausiau, ar kažkas pakeltų subinę nuo kompo ir padėtų kažkuo, nemalę vien liežuviu, jei man išties būtų sunku, tai nelabai atsirado sakančių, kad pakeltų… 🙂 Bet gyvenimas toks keistas kartais. Nežinai, kur ką susitiksi… Įsivaizduoji, yra buvę, kai darbe ateina žmogus ir paklausia: o tu ta Rasa, kur rašo Burgio tinklalapy? 🙂 Kaip ten vadinosi rusiška laida? Очевидное – невероятное. Tai taip pasijaučiau 🙂

Rita, 2014-12-08 08:56:00

Nors nesu buvusi Jūsų mokinė ir nieko bendra niekada su Jumis nesu turėjusi, bet visada Jūs man buvot ypatingas. Šviesulys kažkur toli ir gana nepasiekiamas. Išgerti žemuogėm kvepiančios arbatos su Jumis visada norėjosi. Apie kalbą, kalbėjimą pasakėte daugiau nei tiesą. Ir tai žavi. Sėkmės Jums 🙂

Andrius, 2014-12-08 10:47:14

Kai žinosiu ką kalbėti, pasimokysiu kaip tai daryti.

sonata, 2014-12-08 11:36:55

…prieš kelias minutes išimta Direktoriaus pavardė iš KTUG internetinių rekvizitų. Gal pritrūko fantazijos paliekant Amžiaus Direktoriaus pareigybę ir e-paštą… Netradicinėj Gimnazijoj kažkodėl laukiu netradicinių poelgių. Naivumas gi mano 🙂

Elin Saulė, 2014-12-09 00:09:56

įstrigo paskutinis Jūsų sakinys :”Nepatinka – nebūk ten, kur aš kalbu !” …jeigu leistumėte,aš panaudočiau savo gyvenime…:)

Burgis, 2014-12-09 09:27:24

Elin…: žinoma, panaudokite! Ačiū Jums!