Gydytojui A.Berūkščiui teko pirmajam ištarti draugui sunkius žodžius: „Tau, Algirdai, vėžys.“ Ir su nerimu stebėti, kaip liga nesitraukia. Drąsinti, o kartais griebtis švento melo.“ (lrytas.lt)

***

1998 metai

Ką tu darei, mylimoji, kai sužinojai,
Kad rytoj mano širdis sustos?
Tu kalbėjai su manimi apie mane,
Nors prasminga kalbėti
Tik su pasiliekančiais…
Tu tramdei mano
Beprotišką aistrą,
Beviltišką aistrą -
Kaip gaisrą.
Tu skalbei
Mano marškinius,
Lyg juos visus
Dar turėčiau dėvėti.
Svarbiausia -
Tu nėmaž netikėjai lemtim.
Ir Žemė sustojo
Palaukti, kol patikėsi.
Gyvenam!

B.B.

***

Šiandien  perskaičiau apie A. Brazausko gydytojo „šventąjį melą“ ir prisiminiau savo eilutes, parašytas prieš 12 metų… Jau tada, o ir paskui, gydytojai man kalbėjo – medicina atsisako „šventojo melo“. Pacientas turi viską žinoti. Kad labiau kankintųsi? Kad galvotų apie savižudybę? Tai kiekvieno žmogaus teisė – ką galvoti, kaip galvoti, kaip pasirinkti, kaip užbaigti… Tai kiekvieno žmogaus gyvenimas, net jei jis nepakeliamai skausmingas. Negalima atimti to gyvenimo, to beprotiško jausmo.

Kas kita, jei pacientas pats pasirenka – nenoriu žinoti! Juk daugybė žmonių neina pas gydytojus, nes bijo sužinoti nepalankią diagnozę. Kiek numiršta taip ir nesužinoję, kuo sirgo? Tai – irgi žmogaus teisė!

Tačiau gydytojai, mano supratimu, turėtų vienodai elgtis su visais – nepriklausomai nuo „rango“. Kitaip iškreipiamas vaizdas, kas kaip pasitinka negandas, kas koks yra (buvo) gyvenime. Tai ypač svarbu pasirengusiems garbinti, kurti didvyrius…

2007 m. – 86,4 (78 abiturientai; 11 „šimtukų“);

2008 m. – 80,99 (76 abiturientai; 2 „šimtukai“);

2009 m. – 78,66 (70 abiturientų; 3 „šimtukai“);

2010 m. – 83,83 (72 abiturientai; 1 „šimtukas“).

Taip, šiemet yra tik vienas šimtukas, bet yra devyni po 99!
Džiugina ir tai, kad, su keliomis išimtimis, kiekvienas gavo pagal darbą, pastangas.
Nedžiugina tos išimtys ir, kaip visada, visiška NEC migla – o kas tai yra, ką žmonės gavo? Ką tokio blogo parašė (neparašė) tie, kurie negavo gero rezultato? O būtinai turėjo parašyti, nes… ?
Bet – šuns (B.B.) balsas į dangų (NEC, ŠMM) neina… Reikia, kad staugtų vilkų gauja.

Ir mes ten buvome, skanėstus kirtome!

Matote, Mokytoja Vitalija susirūpinusi – dideli įvykiai artėja: sūnus Saulius pirmas pavers ją močiute, o paskui ir Gilma… Ir bus didis džiaugsmas danguje gyvenančiam seneliui Alfai!

O dabar atsakykite: 1) kodėl man atrodo, kad likimas yra teisingas? 2) kodėl man atrodo, kad kai tuokiasi gimnazistai, tai ir aš patiriu džiaugsmo?

Nedarykite taip, aš jūsų prašau! Mums paskui sunku mokyti vaikus, kad viskam reikia būti pasirengus, kad visas negandas galima įveikti. Ar aš galėčiau sėsti į kalėjimą? Galėčiau! Ar aš galėčiau elgetauti? Žinoma, ir daryčiau tai išradingai! Ar aš galėčiau badauti? Žinoma, net norėčiau!

Ar galėčiau nusižudyti dėl verslo, buities, finansinių problemų? Niekados! Jūs jau žinote – pripažįstu eutanaziją, bet tik ne savižudybę dėl pasaulio tuštybių tuštybės. Esu išdidus, pasipūtęs, bet tos savybės skatina atmesti, o ne rinktis savižudybės kelią.

Pasakykite tai sau ir perduokite kitiems: materialus pasaulis nevertas tavo gyvybės!

Tiesa, džiaugtis dar anksti, dar neaišku, ką valdininkai vėl išras… Vis tik malonu, kad pats ministras Palaitis šįryt pripažino, kad apskričių administracijos „nepasiteisino“. Ilgai tyrinėjo, bet pripažino.

Tai gal tai vienintelė valstybės klaida? Nejuokinkite! Jau esu rašęs, kad kažkas diegė diegė tautinę mokyklą ir … neįdiegė. Kiti „suprofiliavo“ mokyklas taip, kad patys išsigando ir … į krūmus. O partiniai rinkimai? O „paskirkime atlyginimus sau“? O „taip nurodo ES“? O, klaidų daug, ilgai dar teks laukti, kol savo, teisingą tvarką įsivesime…

Kas kita – priesaika Tėvynei. Tai bene iškilmingiausiai skambanti priesaika, didingiausia priesaika. Todėl ir baudžiama už Tėvynės išdavimą visai kitaip negu už sutuoktinio išdavimą. Mirtis Tėvynės išdavikams, mirtis!

O ką daryti, jei pasirodo, kad Tėvynė, kuriai prisiekei, staiga jau nėra tavo tėvynė? Bet priesaika negali negalioti! Nėra buvusių čekistų! Ko vertas karinę priesaiką davęs generolas ir po to perėjęs į priešų pusę?!

Tai va, šiomis dienomis mes palaidosime žmogų, kuris į kapus nusineš bent tris priesaikas. Manau, kad civilizacijai laikas sugalvoti, kaip tą šamanistinį priesaikų ritualą pakeisti kitu ar bent patobulinti. Nes jautrus, teisingas žmogus neturi mirties baime būti verčiamas laikytis priesaikos, kuri, gal jam net nesuvokiant, buvo neteisinga. Nes neturi būti tokių tragikomedijų, kaip su sacharukais ar karaliais… Nes mes jau įsitikinome, kad tai, kuo tikėjo mūsų protėviai, neveikia arba veikia kažkaip keistai: perkūnas turi nutrenkti kiekvieną, duodantį melagingą priesaiką, ir kiekvieną, sulaužantį priesaiką, įžadus, pažadus… Bet nenutrenkia. Išdidūs į amžinuosius medžioklės plotus tokiais atvejais išeina patys, gudrūs – priesaiką pakeičia kita priesaika, silpni – teisinasi pasaulio netobulumu, cinikai – apskritai tai laiko atgyvena, dekoratyviu ritualu, kuris nieko ir niekuo neįpareigoja. Padėkime visiems.

***

Istorija šimtus kartų jį aukštins ir smerks. Lygiai taip, kaip buvo jam gyvam esant. Istorija bus perrašinėjama, bet tai bus tik vertininimų perrašinėjimas. Faktų nepakeisi. Tam Žmogui – jau viskas nesvarbu. Bet mums svarbu. Jis mums leido pamatyti, kokie mes esame: čia pat prakeikėme, čia prieš tokius, kaip jis kovojome, čia jau išsirinkome savo vedliu. Menkystos negalėjo pakęsti, kad jis išmano, mato, gali daugiau už juos. Bet ir jis nemokėjo istorijai palikti orumo pamokos. Milijonai tautiečių niekuomet nesužinos, ką pagal anuometines pareigas tiesiog privalėjo žinoti Jis. Tai neteisinga.

*

Jo šeima buvo visą laiką snaiperių taikiklyje, gal todėl net du į tą postą paskui pateko visai neturintys šeimų… Bet gal todėl dabar jau niekam nebesvarbu, kiek kartų kuris politikas vedęs ir metęs…

*

Pavadinti gyvo žmogaus vardu mokyklą buvo bene labiausiai tipiškas laikmečio faktas… Bet – jau praėjusio laikmečio. Dabar jau – viskas į praeitį, į nebūtį.

Ir vėl čia tinka mano refrenas:

Bet man tai nerūpi visai!

Man rūpi tik tai, kad ji myli mane.

Taip ir mes – ne visi gali suprasti, ką kiti turi galvoje. Pavyzdžiui, kodėl manęs, tokio šaunuolio, direktoriaus, niekas nesaugo, o menką klerkutį eilinėje ministerijoje (misterijoje…) – saugo. Nes apsėdo mane dabar tokia mintis – pirmadienį užeiti į Finansų ministeriją. Ne, žinoma, ne pas ministrę ar viceministrą – jų darbotvarkė sudaryta kaip faraonams. Aš tik norėčiau aplankytį tą paprastą darbo bitutę, tarnautoją, kuris padarė klaidą pernai, gali padaryti ir šiemet. Kol rašinėsime laiškus, kol niekas jų neskaitys, žiūrėk, mažas valdininkutis ir padarys didelę klaidelę…

Kaip manote, ar mane įleis? Ne? Bet kodėl? Aš galiu nusirengti ir parodyti, kad ginklo neturiu. Aš galiu pasirašyti, kada įėjau ir kada išėjau. Na, man labai reikia, gimnazijai labai reikia, o užsisakyti laiką pokalbiui nėra kada – aš juk pirmadienį ne vien dėl to tarnautojo važiuoju į Vilnių. Kas iš to, jei kitas klerkutis paskirs pokalbį po, pavyzdžiui, dviejų mėnesių? Jums tai atrodo neįtikėtina? Praėjusią savaitę klinikų registratūroje vos nuo kėdės nenugriuvau – telefonu darbuotoja ligoniui pasiūlė atvykti 2011 metų rugpjūčio kažkelintą dieną! Taip, daugiau kaip po metų! Sėdėjau ir galvojau, ko tas pacientas norėjo – persodinti širdį, plaučius, galvą? Pasikeisti nemokamai visus dantis? Neišlauks jis metų, oi neišlauks…

***

Tai aš vis tik užeisiu pirmadienį į tą Ministeriją, gerai? Įdomu, ar budėtojas sustabdys, ar pasiūlys susitikti su atstovu spaudai? Aš pats atstovas spaudai! Parašysiu jums… Nes tai net matematiškai įdomu: valdininkija, mafija, bomžai, suteneriai ir aibė kitų susikūrė po lygiagretų pasaulį. Tau teko vienas „sluoksnis“, patekti į kitą – nežmoniškai sunku arba nesinori. Kompleksinio kintamojo teorija sako, kad logaritmas yra periodinė funkcija, bet mes „matome“ tik vieną periodą, nes periodas yra 2*pi*i. Įdomu, ar pavyks man pirmadienį pamatyti bent artimiausią nuo manęs lygiagretųjį pasaulį?

***

Mudu su Mildute šiandien vėl buvome turguje, zoologijos sode (reikėjo pasivažinėti ir pačiuožinėti ir pažiūrėti, kaip tas ruonis po vakar dienos atrodo…). Kai kurių tėvų veiduose mačiau neslepiamą nuobodulį. Bet jie bent zoologijos sode, o galite įsivaizduoti, kaip nuobodžiauja prie buities darbų pristatyti ar išvis neturintys ką veikti vyrai (moterys – jos kitokios, joms nieko neveikti ir yra visas veikimas :-)))? Prekyba merdi, pramogos brangios, dirbti tingu, mokytis – juo labiau… Na, kiek gali gerti, kiek gali išgerti?

*

Žinoma, šaržuoju. Visi jūs randate, kuo užsiimti. Ir vis tik įdomu – kuo?