Laura Burgytė gimė kovo 7 dieną. Ši nuotrauka daryta vakar:
O čia – dvidešimties dienų Mildutė:
Ar panašios sesutės?
Bet aš – ne apie tai… Gimė Laurutė – ir visos mintys, visa mano būsena pasikeitė. Nei aš mažiau myliu Luką ar Mildutę, nei mažiau rūpi darbai, bet būsena yra kas kita: jauti kažkokį didesnį kažko rezervą. Lyg padidėjusį visko patikimumą. Lyg dar mažesnį nerimą dėl galimų savo bėdų…
Dar vienas keistas dalykas: Laurutė padėjo aiškiau pamatyti žmones, su kuriais susitinku, dirbu. Kaip skirtingai jie reaguoja (nereaguoja…) į naujo žmogaus atsiradimo faktą! Klausiu savęs sunerimęs: gal ir aš taip reaguoju? Bet lyg ne… Man, pavyzdžiui, labai džiugu, kad mūsų baletmeisteriui gimė sūnus Simonas, smalsu būtų jį pamatyti. Aš pavyzdžiui, laukiu gegužės 8, kai tuoksis buvęs mūsų gimnazistas, mūsų mokytojos sūnus. Jei tik galėsiu – ateisiu pasidžiaugti!
Atsiprašau, perjungiu pavarą… Vienas sunkiausių sapnų, aplankantis mane po sunkių dienų, yra sapnas apie buvusią darbovietę ir apie jauną mirusį mūsų bendradarbį. Aš taip ryškiai matau jį gyvą, kad net sapne galvoju: matai, o šnekėjo, kad jis miręs… Kodėl tai rašau? Todėl, kad ir žmogaus išėjimas, ir žmogaus atėjimas į šį pasaulį yra reikšmingiausi, įtaigiausi įvykiai, todėl abejingai į tuos įvykius reaguojančius pradedu vertinti įtariai: gal jie visai be jausmų? O jei taip, tai kaip jie dirba, gyvena?
Nenoriu, kad kas nors sveikintų, džiūgautų dėl mūsų anūkėlių (kiek jų dar bus…), nenoriu įsiteikiančių šypsenų, bet noriu, kad visi pagalvotume apie natūralią reakciją į tokios svarbos įvykius. Juk tai ne kokios prezidentės išrinkimas, tiesa? Tai visai naujas žmogus gimė! Ir jums tegu gimsta – aš to noriu!
P.S. Pažiūrėjau pirmąją temą apie Laurutę ir gėda pasidarė – daugeliui gerų žmonių nepasakiau ačiū… Bet, supraskite, iš laimės, iš laimės pamiršau… Bent dabar sakau, kad ši tema nebūtų niūroka, – daugybė žmonių moka džiaugtis ir mus pradžiuginti – AČIŪ!
Atsakymai
Vika, 2010-03-17 21:27:06
Labai, labai žavios,gražios mergaitės 🙂
Laimingas esate žmogus, turėdamas tokią gražią šeimą:)..
Vika, 2010-03-17 21:29:48
Beje, dėstytojau, galiu jus patikinti, tikrai ne jūs vienas, reaguojate į mažo stebuklėlio gimimą 🙂
zore, 2010-03-18 10:24:51
Kartą netyčia apšaukiau savo viršininką, kad labai jau santūriai sureagavo į žinią, kad kolegei gimė anūkas… 🙂
Ne visi moka reikšti emocijas…
Svarbiausia, kad jaustų…
O mirties atveju, man visi žodžiai tampa beprasmiai…
Ingrida, 2010-03-18 11:34:14
Kiekvienas gimimas – stebuklas, kiekviena mirtis – paslaptis. Kai dar negimus kūdikiui, tu susapnuoji ryškų veidą geltonplaukės garbanotos mergaitės, o kai jai sukanka 3 metai vėl prisimeni, kad tas veidas sapne lygiai toks pat … tada kas tai – paslaptis? Ar kai prie artimo žmogaus karsto nejučiom prisimeni iš šio gyvenimo išėjusius artimuosius, žiūri lyg užhipnotizuotas keletą minučių į vieną gėlės žiedą vazoje ir ….. tas žiedas pradeda lėtai suktis vazos kraštu … kas tai – stebuklas? Žinoma, galima pabūti skeptiku ir pasakyti, kad visa tai tik gražus sutapimas. Gal būt … Bet tai pakankamai stipriai jaudina. O kiekvieno mūsų reakcija į visa tai skirtinga, nes mūsų „vidinis bagažas“ kiekvieno vis kitoks.
Kruopa, 2010-03-19 19:38:53
Kaip nuostabu. Dideli sveikinimai. Reikia ziureti ir ziureti i tuos kudikelius – taip greiati jie uzauga