*
Debesys mūru
Per pusę dangaus,
Saulė paniuro,
Bėgs, pasitrauks…
*
Suklaupė smilgos
Maldai aukų,
Laukti prailgo
Kirčio žaibų…
*
Topoliai svyra
Vieni į kitus,
Medžiai kaip vyrai
Remia pečius.
*
Buvau Kaune… Prisiminiau, kaip šios eilutės atėjo pas mane tada, kai dar gyvenau bendrabutyje Studentų gatvėje ir žiūrėjau į medžius Slėnio gatvėje…
*
O šiandien Kaune pas mane atėjo mano gimnazistai iš Studentų gatvės… Elito klasės žmonės! Mano gvardija! Mano džiaugsmas ir pasigėrėjimas.
Rodos, jie buvo tik akimirką, bet kokia svarbi ta akimirka! Mačiau taip ryškiai, jaučiau taip giliai, kaip tada, prieš audrą…
*
Visa, kas gyvenime svarbiausia, trunka akimirką. Gimimas. Mirtis. Meilės signalas. Išsiskyrimo signalas. Apgaulės signalas. Pasitikėjimo signalas.
Nanosekundės…
*
Parsivežiau obuolių iš mūsų sodo. Iš to, kuriame mano padaryti akmeniniai laiptai. 35 laipteliai. Tada man buvo tiek metų. Akimirka – ir jau beveik dvigubai tiek…
*
Ačiū jums, mano vaikai! Jūs priminėte – viskas tik akimirką…
Atsakymai
Rasa, 2016-11-17 22:55:33
Tai jau taip. Akimirkas reikia branginti ☺ Prisiminiau eilėraštį, kurį kažkada rašiau ir čia. Turbūt ☺
————–
Vienas laikrodžio dūžis- susitinka
ir išsiskiria žmonės…
Tik akimirką žydi paparčio žiedas-
palieti- dingo stebuklas…
Tik akimirką, tik vieną akimirką
kartais būname laimingi mes…
Akimirkai prilygsta meilė,
kuri tęsiasi visą gyvenimą.
Ir ašara, ir skausmas…
Už kurį nieko nėra sunkesnio…
Akimirka, ir lūpos ištaria pasveikinimo
žodžius, suspindi šypsena veide,
susijungia rankos…
Akimirka- ir ištariamas „sudie“…
Akimirkai nutylame- pasikeičia metai…
Kiek daug mūsų gyvenime
tokių akimirkų ir kaip mažai
jas branginame!
O juk viena akimirka- ir
pasaulį išvysta nauja gyvybė…
Tik akimirkos reikia, kad
nutrūktų gyvenimo siūlas…
(F. Romanovas)
Pakeleivis, 2016-11-18 08:48:41
Ačiū Rasai ir Gerb. Burgiui už eiles. Daug tiesos, daug prasmės. Ir, apskritai, gera tema.
Rasa-kita, 2016-11-19 11:35:38
Kaip kažkas mėgsta spręsti Sokolovo uždavinius, taip aš galiu prarecenzuoti Jūsų poetinius bandymus (ir tam turiu netgi teisę, nes esu baigusi gimnaziją, kurioje mokėsi Lietuvos literatūrinis elitas). Eilėraščiui pirmiausia trūksta pavadinimo- tai būtinas atributas, nes kaip jį tada surastume ir išskirtume iš kitų. Pradžia tikrai įspūdinga, aiškiai kilusi iš autoriaus impresijos. Kiekviena eilutė, – tai sintagma iškaišyta metaforomis, idiomomis, analogijomis, inversijomis ir kt literatūriniais vikruntasais. Siužeto amplitudė auga, įtampa kyla,….ir tuoj,tuoj, čia atrodo sprogs….
Tačiau mintis įdomiausioje vietoje ir pasibaigė. Skaitytojas taip ir nesužinojo, kuo visa tai baigėsi -kodėl “saulė paniuro”, “smilgos suklaupė” ar kodėl “medžiai…remia pečius”… Taigi, pritrūko tolesnio siužeto vystymo, atomazgos, kurios metu pasireikštų katarsis ir epilogo, po kurio jau galima padėti paskutinį tašką. Tiesa yra tokia stilistinė figūra, kaip nutylėjimas, bet šiuo atveju vargu bau jis tinka, nes ne visi žino apie autoriaus tolesnius gyvenimo išgyvenimus.
Kaip tik paskatinčiau pratęsti šitą, pavadinčiau eilėraščio pradžią, iki baladės apimties. Tada galima tikrai tikėtis, kad kūrinys bus įtrauktas ir į mokymo programas.
Šįkart tiek. Sėkmės kūryboje!