*
(Flenerė O’Konor. „Gerą žmogų surasti sunku“)
*
Važiavo šeima. Automobilis nusirito į griovį. Sustojo automobilis su trimis vyrais. Jie buvo pasirengę padėti avarijos ištiktiesiems. Ir tada ji, ta vyriausioji šeimos moteris, netikusi, netikusi senė atpažino vieną iš vyrų – pabėgusį nusikaltėlį, žudiką.
Ir visa į avariją patekusi šeimą buvo sušaudyta. Vienas po kito…
*
Ši novelė man labai labai įsiminė!
***
Jis vėlavo. Laukiau. Kai grįžo, jo akys spindėjo, jis kalbėjo, kalbėjo… Žiūrėjau į jį, klausiaus pasakojimo – kaip grįžo iš darbo, ką veikė, klausiau jo melagysčių, žiūrėjau į jį, kalbėjo vis greičiau, greičiau ir staiga sustojo – tada žiūrėjom vienas į kitą, žiūrėjom. Dangus sugriuvo.
***
(Marguerite Duras. „Mėta iš anglijos“. („anglijos“ – mažąja „a“ – B.B.))
***
Ta akimirka…
-
Kai sužinai apie savo mirtiną ligą…
-
Kai sužinai apie mylimo žmogaus išdavystę…
-
Kai sužinai apie mylimo žmogaus mirtiną ligą…
-
Kai sužinai apie artimo žmogaus staigią mirtį…
-
Kai sužinai apie neplanuotą nėštumą…
-
Kai sužinai apie tau surengtą niekšybę…
***
Nieko pakeisti nebegali. Nieko atšaukti nebegali….
Kaip išgyventi? Kaip?!
Žinau tik vieną principą: prisimink, kad tavo pasaulis yra tavyje; toks, koks jis ten buvo iki tos akimirkos, toks jis ten ir yra; jei tas pasaulis tave išgelbės – būsi išgelbėtas; kitaip jau tik būsi, bet nebegyvensi…; todėl dabar sukurk savyje patikimą, gerą, teisingą pasaulį!
Atsakymai
Simonas M., 2017-04-02 22:35:09
Prieš du metus esu palikęs panašų raštelį:
,,susikurk vidinį pasaulį tokį, kuriame esant pavojui galėtum pasislėpti”
Virginija, 2017-04-03 12:00:53
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas, smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
Algimantas Mackus
Kad šitą suprastu, reikia patirti daug Akimirkų…
Virginija, 2017-04-03 12:09:25
Labai atsiprašau už klaidą:
Kad šitą suprastum, reikia patirti daug Akimirkų…
(Aišku, išmintingesni tai pajunta greičiau…)
“Prarastoji karta”, kuriai aš priklausau, nesimokė nei filosofijos, nei logikos…to mokė vis dažniau užgriūvančios akimirkos…
Rasa, 2017-04-03 15:08:14
Hmmm… Neplanuotas nėštumas… Na, kai pagalvoju, tai šiuo metu, kai artėju prie 50-ies, tai ko gero išties būtų bėda O anksčiau. Anksčiau tai visada būtų buvusi laimė!
Jei kalbant apie sunkias akimirkas, apie labai sunkias, tai nemanau, kad tada galime daug pasisemti iš savo pasaulio, nes jo nebelieka. Nebelieka jo tokio, koks jis buvo iki tos akimirkos. Jis numiršta. O su juo numirštame ir mes. Tokie, kokie buvom. Paskui atgimstam iš naujo- kartais stipresni, kartais geresni, kartais atsargesni ar bailesni, kartais daug piktesni. Taip mes ir augam… O kartais taip ir liekam mirę, tik iš inercijos manome, kad vis dar gyvename…
Aš asmeniškai (bent iki šiol) su kiekviena nauja tokia akimirka po kurio laiko suprantu, kad Pasaulyje viskas gerai, t.y. jame yra tai, kas ir turi būti ☺Lieka vis mažiau reikalavimų ir daugiau dėkingumo. Jis tampa harmoningesnis- ryškesnis, labiau kvepiantis ir garsiau čiulbantis pavasario paukštuką balsais.
Ir dažnai pati sau juokiuosi, nes vis dar manau, kad Pasaulis (Dievas) turi labai gerą humoro jausmą. Šypsausi tai rašydama, nes prisimenu savo vieną nuostabų protingiausią pasaulyje seną draugą, kuris mane turbūt seniai pamiršo ir kuris nepritardavo šitai mano minčiai
Daugelis dalykų, kuriuos kažkurią akimirką laikome tragedijomis, pažvelgus iš aukščiau ir šiek tiek kitu kampu, tėra šypsenos verta komedija…
Rasa, 2017-04-03 15:20:17
Mylėti. Juoktis. Būti ištikimu sau. Suprasti, kad be šešių ryto ir šešių vakaro, gali būti dar ir šešta dienos… Turbūt tai ir reiškia, kad galime būti laimingais, nesvarbu kiek kartų tektų numirti… Šypsokitės, ponai! 🙂
Jau buvau šitą įkėlus, bet juk tai nuostabu!