Tarp medžių parke slapstėsi ruduo,
Bet rožė matė jį – visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo…
Ji tyliai ėjo pasiduot
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
***
Ką tik sužinojau, kad mirė žymiausias šių dienų lietuvių Poetas Justinas Marcinkevičius. Tebus jam lengva Lietuvos žemė…
Atsakymai
Burgis, 2011-02-16 10:33:23
P.S. Ir jokių čia „…vienas žymiausių…“! Žymiausias – ir taškas! Ir neabejotinai esantis žymiausių visų laikų Lietuvos poetų penketuke.
Žydrūnas, 2011-02-16 10:38:17
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.
Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
Tulis, 2011-02-16 11:20:41
Šiandieną širdį pasivaikčioti išleisiu
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
Rasa, 2011-02-16 11:26:34
Jis nemirė, jis tiesiog išėjo… Bet vis vien ir liko, nes jo žodžiai ir mintys sklando meilės plunksnų pūga… Visada sklandys…
…tai tegul mūsų akys
su dangaus akimis susitinka,
ir tegul mūsų žvilgsniai
lyg paukščiai žydrynėje sklando,
glamonėdami vienas kitą,
pasisėdami žemėj
meilės plunksnų pūga,
dalindami tylų švelnumą…
loreta, 2011-02-16 11:43:48
Jis prašė, ir tikrai Tėvynė jį uždarė savyje, savo dienoje…
Rūta, 2011-02-16 13:27:18
Keliasi žemė ryto skambėjime.
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išėjome.
Dar nesileidžiame. Dar tiktai kylame.
Tolumos, tolumos! Platumos, platumos!
Amžinos amžinu laiko srovenimu.
Jūs — neaprėpiamos. Jūs — neužmatomos.
Sako, kad jus ir vadina gyvenimu.
Aš, 2011-02-16 14:28:07
Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu – tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.
Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.
Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.
Smokas, 2011-02-16 19:30:06
jei nežinočiau konteksto, pagalvočiau, kad patekau į savižudžių klubą, kuriame rungtyniaujama, kuris parašys depresyviausią, fatališkiausią ir bėjėgiškiausią atsisveikinimo laišką. Čia ne apie vėlionį (amžiną atilsį jam), o apie proto ir minties žiedą, inteligentais vadinamą. Koks švelnus, gilus ir lyriškas bejėgiškumas sklinda iš čia. Liūdna ir tiek…
sonata, 2011-02-16 21:12:02
Smokui: mano paauglys, pažiūrėjęs dokumentinį filmą apie velionį, tarstelėjo: “Kažkodėl man atrodo, kad seniau žmonės buvo protingesni”… Kas čia, lietuvių genuose užkoduotas praeities idealizavimas? O gal pastangos atsiremti į tai, kas tikra…
Smokas, 2011-02-16 21:27:52
Sonata, labai džiaugiuosi, kad Jūs pažinote kas yra
t i k r a ir tuo neabejojate.
Justinas, 2011-02-17 16:02:54
http://www.youtube.com/watch?v=KY_EWtcv6co
Burgis, 2011-02-18 13:17:05
Aš atidžiai stebėjau, kaip pasielgs katalikų bažnyčia…
*
Žmogaus, kuris turėjo postą kompartijoje, žmogaus, kuris parašė „… aš kaltinu visus,/ visus, visus, visus,/ išmokiusius lietuvį nuolankumo!/ Visų pirma aš kaltinu bažnyčią,/ nes ji išmokė žmogų atsiklaupti,/ o atsiklaupus galima tik mirti,/ bet ne kovoti…“ mirties valandą.
***
Bažnyčia pasirinko… Didis Žmogus irgi pasirinko. Dabar jį dar labiau gerbiu.
***
Mano Geroji Mama sakydavo: „Matysi, mirties valandą sugrįši prie Dievo!“ Aš nesutikdavau… Dabar sutinku – prie Dievo jau grįžau (kaip ir Just. Marcinkevičius), bet tikrai tikiuosi, kad kaip ir Poetui, bažnyčios man jau neprireiks…
petras, 2011-02-18 15:16:03
nieko keisto, prie dievo daug kas grįžta iš baimės. todėl tai yra netikra 🙂