Išsiruošė senelis su vaikaičiu – vadinsiu jį anūku – į tolimą kelionę.
Eina jie per kaimą ankstyvą rytą, vedasi už pavadžio arklį. Sutikti žmonės pašaipiai murma:
– Tai žiopli neišmanėliai! Turi arklį, o eina pėsti.
Saulelė pakilo aukščiau, senelis su anūku pasiekė kitą kaimą. Arklį veda anūkas, senelis joja ant arklio. Pakelėje dirbantys žmonės susižvalgo ir vienas kitam sako:
– Tai netikęs senis! Vaikas turi eiti pėsčias, o jis ant arklio užsirioglino! Leistų vaikui pailsėti, pajoti…
Taip ir bus! Trečiąjį kaimą keleiviai pasiekė popiet, žmonės pamatė: senelis veda arklį, ant kurio joja anūkas.
– Tai laikai atėjo! – piktinasi žmonės. – Jokios pagarbos, jokios užuojautos seneliams! Senas žmogus turi eiti pėsčias, o tas jaunikaitis, tik pažiūrėkite, joja!
Vakarop senelis ir anūkas atėjo į kaimą, kurio žmonės, pamatę keleivius, visai neteko žado: sulinkę po našta lėtai kėblina senelis ir anūkas, ant pečių nešasi supančiotą arklį.
Atsakymai
Burgis, 2011-12-30 09:03:48
Gal sakysite netinka?…
Arvydas, 2011-12-30 09:57:39
Pratęsiu pasaką.. Vėlų vakarą senelis su anūkėliu abu raiti atjojo į Panevėžį. Pamatę tokį vaizdą, žmonės nesakė nieko, tylomis atėmė arklį ir tiek juos senelis su anūkėlių ir tematė. Dargi džiaugėsi, jog lengvai atsipirko!
Moralas – nė vienas šuo nėra pavojingas, kol jis loja. Pavojingas jis tampa tada, kai kanda.