Jei negrėstų bausmė, pabėgimas neteiktų malonumo.
(Kobo Abė. „Moteris smėlynuose“)
*
Sūnus nustebo, kai aš iš jų knygų lentynos savaitgalį pasiėmiau paskaitinėti Kobo Abę.
– Tai vienas iš labiausiai slegiančių romanų… – pasakė jis.
Aš žinau. Esu skaitęs, bet beveik viską jau ir užmiršęs… Reikėjo prisiminti, nes kažkaip keistai sutapo trys dalykai:
-
metų pabaiga ir pasaulio pabaiga…;
-
penktoko mintis, kad gal visi mes šioje planetoje esame ateiviai iš kitų galaktikų;
-
mūsų saulutės Mildutės susidomėjimas mano pasaka apie žmonių atsiradimą.
***
Mus įkalina mūsų kūnai. Jie – tik buitis, tik laikinas būstas, tik menkas išorinis atspindys to, kas iš tiesų gyvena. Jūs matėte burbulą ant vandens, kuriame vartosi, kurio viduje bando eiti pramogautojas? Ar pagalvojote, kaip visa tai atrodytų, jei pramogautojas staiga suprastų, kad jis tame burbule įkalintas visiems laikams, kad jo pastangos nuridenti burbulą prie krašto, prie kitų burbulų, prie atrakciono prižiūrėtojo yra beprasmės?
Kas mus pasiuntė į mūsų kūnus? Kokiu tikslu? Kiek mums duota suprasti, kad pabėgimas iš tų mūsų gyvenimo smėlynų yra neįmanomas, nors mes ir suprantame, kad kažkur yra kitas gyvenimas, o kai kurie net supranta, koks baisus ir beprasmis yra kalinio smėlynuose gyvenimas? Mes bandome pabėgti! Mes kuriame pabėgimo schemas: religines, psichologines, menines… Mes bandome įprasminti savo būtį ir pateisinti, bet mums sunkiai sekasi…
***
Pasaka apie žmonių atsiradimą.
Senų senovėje mūsų Žemė buvo visai kitokia. Žemėje augo tankūs miškai, didžiuliai medžiai, buvo daug keistų, didelių žvėrių ir paukščių: dinozaurų, ichtiozaurų, tiranozaurų, pterodaktiklių. O žmonių nebuvo…
Kartą Visatos Valdovas, kuris ir buvo sukūręs Žemę ir viską kas joje buvo, iš savo buveinės metė į Žemę mažą sėklelę nepastebėjęs, kad joje jau yra siela – nepaprastai keistas dalykas, kurį neseniai buvo sukūręs Pasaulio Valdovas. Sėklelė sudygo, bet iš jos atsirado ne medis, ne gėlė, ne paukštis ir ne žvėris. Atsirado žmogus! Jis buvo visai kitoks, negu kiti Žemės gyventojai ir augalai. Žmogus ėmė dirbti, žmogus pagavo žaibą ir įsirengė sau ugniakurą, kad galėtų pasišildyti, išsivirti ir išsikepti… Žmogus išmoko medžioti ir žvejoti.
Visatos Valdovas pamatė, kad žmogus yra geriausia iš to, kas yra Žemėje. Valdovas suprato, kad vienas žmogus ilgai negyvens, kad vienam jam liūdna, todėl pasėmė didelę saują sėklelių, kuriose jau buvo sielos, ir žėrė į Žemę. Jei mes tada būtume gyvenę, tai būtume matę žvaigždžių lietų… Sėklelės buvo spalvotos – baltos, juodos, geltonos, raudonos – todėl Žemėje atsirado visokių spalvų žmonių.
Žmonės užaugo, pradėjo kurti šeimas, gimė vaikučiai. Visatos Valdovui jau nebereikėtų berti į Žemę kitų sėklelių, bet kartais mes matome žvaigždžių lietų, nes Visatos Valdovas kartais siunčia gerų sielų…
Kai žmogus žemėje miršta, jo siela persikelia į kitą žmogų arba grįžta pas Visatos Valdovą. Sielos yra nemirtingos, miršta tik žmonių kūnai.
***
Suaugusiems: su religija – jokio ryšio! Tai pasaka…
Atsakymai
Burgis, 2012-12-24 08:35:31
Įverčiams…
Matas, 2012-12-24 10:10:17
Labai įdomus pavyzdys su pramogautoju, mintis kaip pirštu į akį. Matyt, to ir siekia Tibeto vienuoliai ir kiti, norintys pajusti harmoniją – nebenorėti pabėgti, pasitenkinti savo nelaisve. Ar įmanoma jausti malonumą, kai žinai, kad tą veiksmą, kuriuo turėtumei džiaugtis, reikės tęsti neapibrėžtai ilgai? Galiausiai, ar įmanoma džiaugtis gyvenimu, jei tiki, kad gyvensi amžinai?..
Dėl religijų: religija ir pasaka man yra sinonimai. Galbūt ir žymiai labiau išplėtota istorija, bet vis tiek tik iliuzija. O tikėti pasakomis nėra taip blogai, išskyrus tada, kai dėl iliuzijų skirtumų kyla karai.
Linkiu visiems Kūčių, per kurias nesinorėtų pabėgti iš savo smėlynų. 🙂
sonata, 2012-12-24 14:48:38
Penas kūnui – aguonpienis, silkės ir ausytės su grybais laukia vakaro, dėlioju savo giminės medį. Dėkui Geni kūrėjams už programą – žmogus kitam Lietuvos gale užsiima tuo pačiu. Apjungiam duomenis – oho… aštuonioliktą amžių pasiekiam. Virš 700 šimtų žmonių. Va kokia genų dėlionė išeina. Pabaigos toli gražu nematyt – dėlionė labai plėsis į šonus. Prie Kūčių stalo gal atskris senosios močiutės Elenos, gimusios 1899 vėlė, pasidžiaugs savo kopija ilgakase provaikaite, gimusia 1999. Pabūsiu mistike nors šį vakarą. Toks gražus gyvybės ratas.
Andrius, 2013-01-20 11:43:58
Sveiki,
niekaip nesutinku, kad kūnas įkalina. Priešingai – kūnas išlaisvina ir įgalina.
Jei ir tartume, kad turime dar ką nors be kūno, kokią nors sielą, tai kūnas būtų vienintelis dalykas, trumpam pažadinantis ją iš amžino miego.
Mokytojo Eckharto kažkada paklausė, kur po mirties eina siela. Jis atsakė: „Niekur. O kur ji gali nueiti?“.
Įsivaizduokite akimirkai save be regos. Be klausos. Lytėjimo. Ir tada pasakykite, kad tas juodas niekas yra laisvė, o čia – kalėjimas.
A.