Širdis be meilės –
kaip maldos namai be dievo.
Kaimynai tai pajunta,
įsibrauna,
ardyti ima viską, lupinėti –
lentelę nuo altoriaus,
molio čerpę,
kryželį…
Šiaip sau, atminimui.
Na, o paskui ateis tikrieji vagys.
Širdis be meilės
jaučias net laiminga
taip ardoma ir plėšiama. Tačiau
koksai kraupumas mirštančių bažnyčių!
Tada geriausiai tau paskleisti gandą,
kad esama vaiduoklių
ten,
apleistoje šventykloje,
kad šlaistosi per naktį su peiliu,
o dieną supasi, pasikabinę
ant sietyno…
paskui prašyk dangaus,
kad žaibą tau atsiųstų,
kad šventykla sudegtų
neišniekinta.
*
(Liubomiras Levčevas, bulgarų poetas)
*****
Kažkas atsitiko su žmonių jautrumu aplinkai… Dabar jau galvoju, kad turiu numirti ir būtinai prie slenksčio, kad kas nors ką nors pastebėtų…
***
Mirti dar tikrai nesiruošiu, bet maždaug savaitę nieko nekomentuosiu – pailsėsiu klinikose. Labiausiai mane siutina tai, kad viskas, kas bus po to, bus „priskirta“ mano senatvei, ligoms! Tai netiesa! Skaityk ir jausk, dairykis ir klausykis! Matyk ir suprask!
***
Geriausia, ką turime,
negali būti duota,
negali būti nei pasakyta,
nei užrašyta.
(Karin Boye, švedų poetė)
Atsakymai
Burgis, 2014-10-24 15:30:32
Pasikalbėkite, pasikalbėkite…
Regina D., 2014-10-24 22:28:25
Pasakyk, ką tu skaitai, ir aš pasakysiu, kas tu ir koks tu…
Labai prasmingas L.Levčevo eilėraštis. Viską paaiškinantis.