Temą pasiūlė šios svetainės lankytoja… Ta tema jau esu rašęs, bet ji labai aktuali, tai pakalbėkime dar kartą.
*
Kaip aš kreipiuosi į savo žmonos mamą? Puiki, protinga moteris ta mano uošvė! Ir vis tik – nevadinu jos mama… Nevadinu ir uošve – man atrodo kažkaip grubu. Kartais pavadinu baba, nes taip mes atskiriame močiutę nuo promočiutės. Bet dažniausiai tiesiog išvengiu kreipinio.
*
Kaip į mane kreipiasi moksleiviai? Sere Burgi? Ne, tai į pasišaipymą, jei ne į patyčią, panašus kreipinys. Bet mokinuko nekaltinu: tai ne jo kaltė, tai jo nelaimė, kad šeimoje, mokykloje niekas jo nepamokė, kaip reikia kreiptis.
*
Mano gimnazistai kartais sutrinka, pavadinę mane mokytoju. Tuoj pasitaiso – direktoriau! Ne, vaikai, nėra garbingesnio kreipinio kaip Mokytojau! Nesvarbu, kad aš neturiu pamokų, juk aš jus šio to mokau, o gal net išmokau…
*
Dabar visame pasaulyje manija kreiptis vardu… Aš kartais net įtariu, kad žmonės gėdijasi savo pavardžių. O gal nori išlikti anonimai? Ir kam žmogui profesoriaus vardas, jei į jį kreipiasi vardu – Jonai?
*
Kaip studentui geriau kreiptis į fakulteto dekaną: dekane ar profesoriau? Žinoma, profesoriau!
Kaip pacientui kreiptis į gydytoją, kuri yra docentė (mano nuostabioji gydytoja!): daktare ar docente? Žinoma, docente! Tik jau ne vardu!
*
Pamenu, Seimo nariai pusę dienos tarėsi, kaip jiems kreiptis vienam į kitą. Nutarė (nutarė!), kad reikia kreiptis „gerbiamasis“. Tai dabar jie visi ir yra gerbiamieji, nors gal jums taip ir neatrodo… Kaip čia neprisiminsi Arkadijaus Raikino intermedijos apie ano meto sukčius: „Tu mane gerbi? Gerbi. Aš tave gerbiu? Gerbiu. Vadinasi, mes esame gerbiami žmonės.“
*
Dabar jūs rašote ir rašysite šventinius sveikinimus. Nepaskubėkite su kreipiniu! Pasitarkite su manimi, padėsiu nemokamai (gal)… 🙂
Atsakymai
Burgis, 2011-12-14 08:59:34
Įvertinkite pastangas…
Arvydas, 2011-12-14 09:22:08
Į tėtį kreipiuosi “tėti”, į mamą kreipiuosi “mama”, į uošvius kreipiuosi “Jūs”. Beje, “Jūs” kreipiuosi į visus vyresnius žmones, pareigūnus, gydytojus ir pan. Į sūnų kreipiuosi “Džiugai-Bugai”, į žmoną.. įvairiai kreipiuosi :)) Į draugus ar pažįstamus bendraamžius kreipiuosi vardu.
Kartais iškyla situacijų, kai nepatogu kreiptis “Jūs”. Pavyzdžiui, yra daug žmonių. Tada kreipiuosi vardu, o atkreipęs dėmesį, toliau kreipiuosi “Jūs”.
O į Seimo nearius derėtų kreiptis “Jūsų aukščiausia prakilnybe”! 🙂
Margarita, 2011-12-14 09:59:47
Na, kažkada buvo toks kreipinys “Tamsta mokytojau”. O vardas ir priedas “ponas” – tai taip kreipiamasi Paryžiuje į vežikus “monsieur Jacques”
Iš arčiau, 2011-12-14 10:50:53
Aš prisipažinsiu daug ką tujinu arba tiesiog kreipiuos vardu, tėtis, mama, močiutė/bobutė (viena močiutė, kita bobutė), tas tai taip. Bet kažkaip su tuo tu gaunas betarpiškas bendravimas. Klientus visus dažniausiai vadinu Mr, ponas, mrs, ponia. 🙂 O savo vaiką tai žinoma tik vardu vadinu. Bet aš dar jaunas, gal paaugęs nebetujinsiu.
Mykolas, 2011-12-14 10:55:35
Norėčiau papildyti – kaip kreipiatės į savo Tėvelius: Tu ar Jūs?
Aš kreipiuosi Tu. Kodėl? Todėl, kad man taip atrodo artimiau. Jūs – tai kreipinys į svetimus žmones (mano manymu).
O šiaip gerai kai anglų kalboj yra ‘you’ 🙂
Burgis, 2011-12-14 11:14:42
Artimus žmones „tujinu“, žinoma! Jei vaikai į tėvus, sutuoktiniai vienas į kitą, į sutuoktinių tėvus kreipiasi „jūs“, man nejauku… Gal jie susipykę? O gal jie gyvena Anos Kareninos laikais?
Arvydas, 2011-12-14 12:43:39
Beje, atskiro paminėjimo nusipelno kreipiniai, skirti mūsų katinui, kai už jo užkliūnu naktį, eidamas į tualetą! :))
Martynas, 2011-12-14 13:57:06
Ankstesnėje temoje parašęs apie tai, kaip internetas keičia kultūra, buvau kažkodėl apdovanotas minusais.
Tačiau čia irgi veikia lygiai ta pati jėga – internetas išplokština visuomenę, sulygina ją iki šiol neregėtų laipsniu. Anksčiau daktarai daugiausiai bendravo su daktarais, beraščiai – su beraščiais. Taip susiklostydavo natūraliai. O dabar kone kasdien dr. Aušra Maldeikienė savo „Facebook“ paskyroje diskutuoja su turbūt vidurinės nebaigusiais emigrantais pokalbiuos, kuriuose visi vienas į kitą kreipias vardu. Bent jau iš dabartinės technikos ir visuomenės raidos būtų galima spėti, jog visiems bet kokias hierarchijas atspindintiems kreipiniams yra lemta išnykti (ką parodo ir ironiškas daugumos požiūris šnekant apie kreipinį į Seimo narius).
Martynas, 2011-12-14 13:58:21
Beje, lietuviška patarlė „Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi“ yra turbūt vienas netiksliausių pasakymų. Greičiau jau turėtų būti „Kaip pavadinsi – taip pagadinsi“.
M11, 2011-12-14 14:39:43
Iš tiesų pastarasis Martyno komentaras apie lietuvišką patarlę geriausiai atspindi mano nuomonę šia tema. Diskusija apie “teisingus” kreipinius šiuo metu turi mažai prasmės. Norim ar nenorim, kreipimasis savaime reiškia, jog bendrauja du žmonės. Natūralu, kad savi tų dviejų žmonių supratimai kartais susikirs. Tad vienintelis “saugus” sprendimas yra tiesiog nesikreipti 🙂 (kaip kartais sėkmingai ir pasielgiame).
Kirke, 2011-12-14 15:22:39
Į temą – aš irgi į savo anytą kažkaip nesikreipiu, apseinu su “Jūs”.
O truputį į šalį – nežinau, kaip mūsų vaikui reikės skirti močiutes, nes man “baba” negražu, senelė irgi kažkaip atrodo turėtų būt senesnė nei jos yra, žodžiu norėčiau, kad vaikas abi vadintų močiutėmis. Žinau, kad norvegų kalboje (gal ir švedų) yra taip puikiai viskas patvarkyta, iškart sakosi mamos mama, tėčio mama… Gaila kad ne pas mus 🙂
Burgis, 2011-12-14 15:28:25
Kirkei: nėra problemų! Proprosenelę vadindavome mamuliuku. „Baba“ sakome su šypsena ir tada viskas gerai – ji pati save taip vadina. Mes – žemaičiai, mums galima.
Arvydas, 2011-12-14 15:35:06
Mes “baba” nesakome iš viso. Sakome “babytė” 🙂
Kirke, 2011-12-14 15:36:08
Ačiū! Davėte puikią mintį – reikia man atidžiau pasiklausyti, kaip jos pačios save vadina kalbėdamosi su mano lėlium… 🙂 Gal kartais tikrai nebus problemos 🙂
petras, 2011-12-14 15:47:00
va man tai kas keisčiausia, tai kad kai kurie žmonės savo vaikus vadina lėliais, leliais, lėliukais ir t.t. vnž lėlėm :DDD (na dažniausiai tokius pavadinimus vartoja moterys, jaunos mamos tai suprantu, kad sumamėja, bet dažnai ir pašalinės moterys taip sako).
MariusM, 2011-12-14 15:59:08
Tikrai, tie leliai, gal dažniau liAliai, sako- liAlius, man net savotiškas šiurpas nueinas išgirdus, blogiau net nei bėibis…
Tomas Juskevicius, 2011-12-14 19:13:54
Na, labai čia paprasta – vadini žmogų kaip formaliai priklauso, o jei anąjam tai nepatinka, jis pats paprašo vadinti vardu ar kaip kitaip ir tuomet galima taip daryti. Jokių problemų. O familiarumas visuomet erzina, bet kartu išsyk ir informuoja, su kuo reikalą turi, tad gal kaip tik geriau.
agni, 2011-12-14 19:23:01
problema tame,kad ne visada aišku, kaip formaliai priklauso… na, bent aš nežinau, kaip formaliai vadinti anytą?
Arvydas, 2011-12-14 21:17:14
Agni, 99 proc. vyrų mano, kad formaliai anytą reikėtų vadinti “ragana”. Jei norite įsiteikti savo anytai bei į ją kreiptis malonybiškai, šaukite ją “žiežula”!!
Marius A., 2011-12-14 22:46:56
Arvydai – jei jau formaliai – tai nei vienas vyras anytos neturi…
Arvydas, 2011-12-14 22:48:53
Mariau, vyrų anytos – uošvienės 😉
ak, 2011-12-15 08:37:05
MariuiM
“lelius”, “lIAlius”, lėliukas – tai naujagimis, arba kūdikis iki keleto mėnesių, tai kas čia blogo? Visai gražu, kai sako “susilaukė lėliuko”. Jums ne?
Kirke, 2011-12-15 12:50:07
Nesupratau kuo blogai lėlius.. Čia didybinis lėliuko pavadinimas. Juk visada kai sutinki kitą mamą su kitu lėliuku, vaikui ir sakai – žiūrėk, lėliukas tau šypsosi ir panašiai… Ir nesakai: “žiūrėk, kūdikis tau šypsosi”. Manau “kūdikis” per daug formalu, o lyties tiesiog baisu neatspėti. Aišku, aš galiu sakyti sūnus ir panašiai, bet norėjau pabrėžti, kad jis dar tikrai mažas.
Arvydas, 2011-12-15 13:01:05
Dar vaikams tinka tokie kreipiniai: mažius, kleckas, bambyzas, pipiras 🙂
petras, 2011-12-15 13:32:20
mažylis, robotukas, galima dar prigalvot visokių, bet lialia :DD arba kaip MariusM pažymėjo – beibis ?? tai tik nupurto. žmogeliuku dar galima vadint, jei mažybinio reik žodžio. Arvydas jau kiek privardino. o būtinai išsirenka tokius dirbtinius pavadinimus.
Kirke, 2011-12-15 14:17:11
petrui – tai todėl kad jums lialia asocijuojasi su teletabiais. Bet lėliukas yra visai ne tas pats.. Aš nuo vaikystės taip išmokus vadint mažus vaikus ir man tai visai nedirbtinis žodis. Ir nieko (man) bendro su lėle neturintis…
Bet jus suprantu. Mano vyro šeimoj čiulptuką “tiute” vadina. Gerai, kad sūnui jo nereikia, nes man tas žodis reiškia visai ką kita, net gėda ir sakyti 🙂
petras, 2011-12-16 08:28:08
teletabiai absoliučiai ne prie ko :DD o kai psuprantu lėliukas būtent ir kilęs nuo žodžio lėlė, na nebent atvirkštinis variantas, nes šaknis tai vienoda.
Mykolas Okulič-Kazarinas, 2011-12-16 14:16:29
„lelė“, „žiūža“, „popa“ – tai visokie žodeliai, kuriais suaugę bando įtikti ilgesnių žodžių neištariančiam vaikui. Manau, reikėtų stengtis kalbėti su vaiku normalia kalba. Vaikas greičiau išmoktų kalbėti, o ko nesugebėtų ištarti – žodžius pats sugalvotų. Pavyzdžiui, mano duktė kepurę vadino „pulika“, o mano draugo sūnus kepurę vadino „pulka“ – netikėtas mielas panašumas.
vitalija, 2011-12-17 10:01:05
O mes išsprendėme “problemą”.Tiek marti,tiek žentas vadina mane vardu.Puiku!!!Anūkėliai vadins ,kai išmoks kalbėti,močiute.Tikiuosi.Bus dar puikiau.