Kiek aš galiu sau leisti? Kiek aš drįstu sau leisti? Kiek aš noriu sau leisti? Pavyzdžiui, aš moku daug riebių keiksmažodžių, galėčiau gi prie progos įrodyti, kad moku, bet…
Pavyzdžiui, aš galėčiau aiškiai ir tiksliai apibūdinti kai kuriuos žmones, reiškinius, įvykius, praeitį, dabartį, bet žinau, kad to nepadarysiu, nes…
*
O, pavyzdžiui, toks rusų (žydų?) dainininkas Семён Слепаков gali ir daro… Žinoma, aš nemoku skambinti gitara, dainuoti, bet gal aš galėčiau rašyti panašias eiles, deklamuoti jas viešai? Žinoma, taip vykusiai, kaip tai darė V.Vysotskis, kaip tai daro S.Slepakovas nepadaryčiau, bet aš prisimatuoju ir pripažįstu – jei ir galėčiau, nepadaryčiau, nes… Nedrįsčiau? Bijočiau? Gėdyčiausi?
*
Yra kažkas tokio, ko mes neįvardijame, bet suprantame, jaučiame kaip savo įvaizdį, prestižą, kultūrą. Vaikai man parodė ir aš peržiūrėjau kelis S. Slepakovo įrašus. Reikia žinoti, kuo domisi milijonai! Rašau jums, kad ir jūs peržiūrėtumėte. Gal ir jūs patirsite tą dvilypį jausmą: įdomu, patinka, juokina, bet jausmo fonas toks, lyg būtų kažkas nešvankaus, patrauklaus kaip žiūrėjimas pro rakto skylutę… Dainininkas siūlo „Купи говно“, ir man atrodo, kad aš perku… Bet ir vėl – klausau „Mать“, ir juokiuosi!
*
Mes esame savo įvaizdžio įkaitai… Jei staiga panorėtume iš jo ištrūkti, kitiems būtų keista ir nejauku. Įsivaizduokite, kad aš gimnazijoje pradėčiau išradingai keiktis. Įsivaizduokite, kad čia pradėčiau rašyti „pirk š…“. Įsivaizduokite, kad pradėčiau seksualiai kabinėtis prie panelių (vyrukų). Įsivaizduokite, kad tai daryčiau ne iš natūralių paskatų, o vien norėdamas sunaikinti su(si)kurtą įvaizdį.
*
Ne, aš geriau taip nedarysiu… Kiekvienam savo.
Atsakymai
Burgis, 2013-08-04 10:17:10
Taigi…
Justinijus, 2013-08-05 00:48:48
Dar is tos pacios serijos, arkadi severni, nors man uz visocki nera geresniu http://m.youtube.com/watch?v=S727AvKfP-Y&gl=GB&hl=en&guid=&client=mv-google
skaitovas, 2013-08-05 08:52:45
Ačiū šeimininkui už informaciją! Per savaitgalį jutūbėj perklausiau per 20 įrašų. Būtent – įrašų, nes dainomis pavadinti gal dar ir nedrąsu. Nesutikčiau su vienu dalyku – Slepakovo rašymu viename sakinyje, ar net vienoje pastraipoje su Vysotskiu. Ne tas lygis. Ne tas ir jų abiejų tikslas.
Dėl įvaizdžio, manau, viskas OK. Jis būtent tokį pasirinko. Galvoju, kad Slepakovas pats savęs dainininku net nelaiko, o jo atliekami tekstai gerai dera su įvaizdžiu, kuriam jis dirba – komedianto, parodisto. Ir iš kurio jis uždirba. Vienas iš “Naša Raša” idėjinių vadų gitara ir balsu tęsia tas pačias idėjas kitoje erdvėje. Tarp jų, dažnai įvilktų į š…, beje, kartais pasitaiko labai pamokančių.