Ne apie didvyrius daina
Ir jų garbingą kelią.
Jos kelias trumpas – ji jauna
Linažiedžių akelėm.
Mažytė – paskui galvijus,
Ją šauksi – neprišauksi…
Argi tada tikėjot jūs,
Kad didvyre išaugs ji?
***
Apie ką čia? Kas parašė? Neblogai surimuota, tiesa? Nėra logikos, tiesa (“… ne apie didvyrius..” – “… didvyre užaugs…”)? (Atsiprašau, jei yra klaidų, – cituoju iš atminties, nes dabar tokių eilėraščių nespausdina…).
***
Kodėl tai rašau? Nepatikėsite vis dar sulaiukiu sveikinimų ir gaunu dovanų! Sveikinimai ir dovanos malonūs tada ir tik tada, kai sveikintojai malonūs. Taigi šiandien pasveikino šaunioji gimnazijos moksleivių taryba ir padovanojo puikią dovaną – knygą, kurios jokiu būdu nebūčiau pirkęs, bet labai norėjau bent paskaitinėti. Ačiū, mieli moksleiviai! Jūs esate tie, kurie gali mane sveikinti ir sveikinti…
***
Paskaitinėjau:
“Gaila, kad Kernagis nemokėjo muzikinio rašto…”
*
[V.K.] “… jums atliks žinomo pedagogo, fantastiško muzikanto, vieno populiariausių pasaulyje kompozitorių… Ir stop, – neatsimenu pavardės, nors užmušk. O publika kvatoja susiriesdama.”
*
Čia visas Vytautas Kernagis ir visa jo gerbėjų dvasia, ir visa knygos, paminklo, istorijos esmė… Pats esu gyvas liudininkas, kaip kadaise KPI “Kolegų” kavinėje V.K. “suklupo” dainuodamas balabaiką (“… ne bombas, o giles tau barsto ąžuolas į plaukus…”), triskart bandė nuo pradžių, bet taip slenksčio ir neįveikė…
Bet, gink Dieve, nenoriu sumenkinti Vytauto Kernagio! Tik noriu pareikšti, kad mane stebina, glumina, liūdina bet kokie šamanistiniai ritualai, neįtikėtini išaukštinimai, pataikavimas miniai. Vytautas Kernagis – geras artistas, bet pasirenkite rašyti knygas, statyti paminklus bent jau šiems (vardiju negalvodamas…) jam prilygstantiems (nesiginčykite!) menininkams:
-
Virgilijui Noreikai
-
Justinui Marcinkevičiui
-
Eduardui Kaniavai
-
Eimuntui Nekrošiui
-
Jonui Vaitkui
Gana! Sąraše būtų mažiausiai šimtas pavardžių! Kada baigsis nekrofilų mada! Kada liausimės užsidirbinėti mirusiųjų sąskaita? Man gėda… O kažkam gėda dėl eilėraščio apie Mariją Melnikaitę (Melnik) – Zarasų krašto raudonąją partizanę (žr. pradžią).
Atsakymai
Ramune, 2009-12-15 16:51:42
P. Burgiui: apie J. Vaitkų knyga parašyta pernai.
Knygos apie Kernagį kol kas skaičiau tik ištraukas. Dar ją skaitysiu, sudomino. Mano nuomone, tai ne duoklė nekrofilijai. Tai dovana tiems, kuriems Kernagis buvo jų kultūrinio gyvenimo dalim. Pasakiau per mažai įtikinamai. Taip, tai dovana.
Evaldas, 2009-12-15 17:03:13
Nežinau nežinau… Antai, Kaišiadoryse yra Algirdo Brazausko vidurinė mokykla. Paminklas gyvam – taip tikriausiai reikėtų interpretuot. Na gerai, sakysim AMB į jūsų sąrašinį šimtuką pakliūti nevertas. Bet ar nešokiruos daugelio, pavyzdžiui, “Justino Marcinkevičiaus gimnazija”? Pirmiausia – paties poeto?
Gal taip ir su knygom? Juk ne paslaptis, kad apie dar gyvus kūrėjus dažniausiai rašo … jie patys. Tačiau tokie “pagrindiniai knygų objektai” jokiu būdu ne tik nepatenka, bet, matyt, niekada nepateks į tą šimtuką. Todėl ir rašo žinodami, kad niekas net po mirties apie juos knygų nerašys.
Kažin, kiek iš Jūsų šimtuko duotų sutikimą rašyt knygas apie juos jiems dar gyviems esant?
Saula, 2009-12-15 19:04:58
Manau, būtent tos asmenybės, labiausiai vertos to, ir neduotų sutikimo.
O esamos „žvaigždutės“ (gal ant eglutės – tiek laiko ir vos vos spingsinčios) dar ir pačios užsisako sau knygą – „paminklą“ (valinskai ir t.t.)
Išvada. Po tos iškilios asmenybės mirties parašyta knyga – tai dovana jo bendraminčiams, pasekėjams, atminimas gerbėjams. Tikrai per aštriai jūs čia, p. Bronislovai, su nekrofilija 🙂
Pažiūrėkit lentynose (maisto prekių parduotuvėse!) -„šyr-potreb”: tų kalėdinių žvaigždučių knygų apstu. O kitų nėra. Jas išgraibsto. Vadinasi, reikia žmonėms čia ir dabar GYVENANTIEMS 🙂
V.R., 2009-12-15 20:42:24
Naa…a…aaaaa…..p.Burgi, jūs čia perspaudėt.
Kernagis nebuvo “artistukas”, jis buvo Artistas. Noreikos (abu), Marcinkevičius – kitokie, bet įsiliejantys į bendrą “tvarkingą” kultūrą. Kernagio ironija savo metu tikrai buvo “antitarybinė”, kaip niekieno kito. Linkiu jums perskaityti visą knygą, iš eilės. Tikriausiai perskaitęs pacituotumėt kitką. Ir ne nekrofilija čia, o ISTORIJA, apie kurią nerašė ir nerašys vadovėliai.
Burgis, 2009-12-15 20:48:45
Ramunei, Saulai ir Evaldui: dabar labiau suprasite, kodėl tai mane jaudina. Va, yra AMB mokykla, daug metų yra, matyt “jos reikia žmonėms” (Saula)? Ne, jos nereikia, negalima jos duoti žmonėms, bet ji yra! Nes niekas neprotestuoja, tiesa? Nepriklausomoje Lietuvoje yra gyvo vyriausiojo KGB vado (Nė nesiginčykite! Tik dabartiniai pienburniai gali nežinoti, kad kompartija vadovavo viskam ir visiems, taip, VISIEMS, įskaitant KGB. Aš savo kailiu tai patyriau.) vardo mokykla – ir visiems gerai. O laikai, o papročiai!
Todėl pradedu nuo mažesnio blogio – skubos pompastiškai įamžinti ką tik iš gyvenimo išėjusius. To nesuprantantieji skatina ir kitų žmonių nesupratingumą. Taip atsiranda AMB mokykla, V. Adamkaus knyga “Be nutylėjimų” (?!), A. Adamkienės mokykla, J. Ivanauskaitės skveras ir kitos grožybės…
Žodžiu “nekrofilija” norėjau jus bent šiek tiek šokiruoti. Atrodo, pavyko. Nes gyvųjų ir mirusiųjų darbai pristatomi kitaip, jūs tai žinote. Just. Marcinkevičius jau yra mokykliniuose literatūros vadovėliuose – ar aš ką sakau? Bet kai tuose vadovėliuose atsiranda puikus dainininkas ir aktorius Andrius Mamontovas – sakau: nedarykime taip!
anupriute, 2009-12-15 20:59:13
Gal paminklų ir nereikia statyti, bet mums buvo gera su Vytautu. Stovyklaudami, lauko praktikose, ilsėdamiesi mes dainuodavome su Juo, Jo dainas, kūrėme savas dainas pagal jo muzikos stilių. Mums buvo gera. To nenuginčys nieks. Tai mūsų AMŽIAUS dainos. Kaip ir Visockio…
V.R., 2009-12-15 22:29:51
Pritariu Anupriutei- taip, mes su Kernagio dainom ir jo laisva, nesitaikstančia dvasia užaugom, kai dar net žinot nežinojom nei apie Vaitkų, nei Noreika domino savo sustabarėjusiom dainom (taip atrodė paaugliams).
Taip, visi jūsų išvardyti – ASMENYBĖS, bet kai kurie – tarp mūsų, kiti gi – iš tolo, televizoriuje.
Gerb.B.B., negi nieko gero ir KITOKIO nematot Kernagyje?Pacitavote tikrai ne esmę…
Burgis, 2009-12-15 22:42:00
V.R.: V. Kernagis buvo ir yra jaunesnis už mane, mūsų gyvenimai lygiagrečiai tekėjo bent 40 metų, taigi manau žinąs daugiau už daugelį jaunesnių jo gerbėjų. Bet jūs nesupratote temos: aš ne prieš V.K., aš prieš stabų kūrėjus, prieš kultinį garbinimą, prieš perdėtą vieno žmogaus iškėlimą virš kitų, prieš savęs susireikšminimą mirusiojo sąskaita.
Aš nesu garsenybė ir net nesu miręs, bet jau pastebiu, kaip kai kurie gyvenusieji ir dirbusieji greta ima susireikšminti mūsų visų gyvenimo ir darbų fone, kaip stengiasi iš to gauti asmeninės naudos. Bjauru. Gal dar priminti apie signatarus? Kai būsiu miręs, kas jums tai pasakys?
Evaldas, 2009-12-16 00:20:39
Gerb. Burgi, gal aš kažko nesupratau? O konkrečiau – gal nežinau, kas “save susireikšmina mirusiojo sąskaita”, kai Jūs kalbate apie Vytautą Kernagį. Pats Jūsų pradžioje paminėtas žodis “nekrofilija” nešokiravo manęs, nei buvo kažkoks akibrokštas – Tamstos stilių jau per keletą lankymosi čia mėnesių tariuosi perpratęs… 🙂
O dėl knygos apie Anapilin išėjusį kūrėją ar kokio nors objekto pervardijimo jo vardu man kaip ir viskas aišku. Žmogus miršta, jam paprastai statomas paminklas. Jei jis, būdamas gyvas, nusipelnė didelio dėmesio, tai ir paminklas DIDELIS, o jei to dėmesio jam gyvam neteko daug, tai ir paminklas kuklesnis. Juk čia taip natūralu… Aišku, galima svarstyti tai, vertas jis buvo to dėmesio, ar dėmesys jam buvo skiriamas dirbtinai. Bet tai jau kita tema. Viena, kas tikrai nepriimtina, – paminklai gyviems.
Saula, 2009-12-16 00:25:35
Supratau, ką jūs norėjote pasakyt. Nematau toje knygelėje VISUOTINIO kultinio garbinimo. Knyga ir tiek. Buvo žmogus. Liko jo dainos. Ir knyga apie jį, ŽMOGŲ, paprastą nuoširdų, klystantį, gal mokantį, o gal nemokantį muzikinio rašto (bet nuo to jo dainos neprastesnės), savo laiku patraukusios jaunimą paskui save nebijoti maištauti. Tai buvo drąsu. Just. Marcinkevičiaus eilės – tai aukštasis pilotažas. Bet kaip sako, sugiedota malda yra 2 kart geriau. Muzikos poveikis prisideda. Tai taip ir V.K. dainos buvo paveikios.
Evaldas, 2009-12-16 00:36:28
Ai, dar praleidau svarbų dalyką. Labai norėjau paklaust, kuriame vadovėlyje jau įsiamžino Andrius Mamontovas? Ir kokiame kontekste? Ar jo kūryba ir jis pats pristatomi taip pat, kaip Justino Marcinkevičiaus? Nes, viena – “pakliūti” į vadovėlį, o kita – tapti gyvu klasiku. Pastarasis atvejis, tikriausiai, yra praktiškai niekieno neginčijama prielaida į DIDELĮ paminklą, nepriklausomai nuo to – nori pats kūrėjas to, ar ne?
Žinau, kad viename etikos vadovėlyje (pradinukams?) buvo bandoma pateikti interviu su A.Mamontovu. Bet tai tikrai nėra tas pats, kas “laisvai privalomas”, programinis kūrybos nagrinėjimas. Tai tik vieno iš “niolikos” vadovėlio vertinimo kriterijų – “ryšys su realiu, šiandieniniu gyvenimu (ar kažkaip panašiai) – išpildymas.
Saula, 2009-12-16 00:58:49
Paminklas – gal nuo žodžio „paminėti“. Tai būtų tik mirusius. Gyvieji apie save patys kartais (oi) kaip primena 🙂
Na, jau Jūs ir palyginote!!! AMB mokyklą ir knygą apie V.K (sakyčiau, dvi priešpriešas: lyg Brežnevą ir Visockį, kaip varstotą ir meilę :-)). Argi „jos (AMB mokyklos) reikia žmonėms“? Ne „žmonėms“, o gal TIK direktoriui – VIENAM žmogeliui. Matyt, „probivnoj“, „delavaras“ – pamatė naudą iš to pavadinimo. Štai ir visa esmė. Miestelis mažas. Gal ir kitiems nukrito – tyli.
O knygą jei išperka, vadinasi ji kažkam reikalinga. Tiesiog, prisiminimui. O ne garbinimui. Nereikėtų to sureikšmint. Neskaityti. Čia kaip su TV kanalu – nejungti 🙂
Ramune, 2009-12-16 08:46:34
p. Burgiui: manau, kad Jūs pats matot, kad karštai, kaip kalbant ,,nuo bačkos”, parašėt.
Sutinku su Saula: jei knyga dirgina, galima neskaityti. Dabar Lietuvoje knygų apie asmenybes mada, ir tos knygos tokios menkavertės… Ši yra kitokia, ji ne tame popkultūros ir popliteratūros sraute.
Apie susireikšminimą – V. Kernagio atveju irgi nematau, kas čia ko siekia. Manau, kad Jūs suplakėt nekrofiliją, stabus ir gyvųjų klasikų sąrašą į krūvą ir šiek tiek pats sau prieštaraujat.
Burgis, 2009-12-16 09:50:54
Ramunei: tai kad aš visada kalbu “nuo bačkos” – kitur neleidžia…
Saulai: tai va, aš ir bijau, kaip AMB atveju, kad visi mato, bet visi tyli. Pasakiau, ką galvoju. Yra toks matematinis principas – pratęskime iki begalybės: įsivaizduokime, kad V.K. sindromas tampa pandemija – panašiai pradedami įamžinti Stano, Radžis, Cicinas, Ščiogolevaitė, Riaubiškytė, Merūnas, Burgis (o kodėl ne?!), V. Ladsbergis, A. Paulauskas, V. Adamkus, A. Zuokas, J. Kairys, R. Paksas ir šimtai kitų. Tada suprastume, kad paminklas F.Zapai buvo pavojingas ženklas… (O paminklo V. Vysockiui tai nėra! Netvarka!).
***
Visiems: žinau, kad jums bus smagiau, jei pripažinsiu, jog klydau taip pateikdamas temą. Pripažįstu.
Evaldas, 2009-12-16 10:04:56
Šiaip, beveik į temą (1)
Kaip žinia, pirmieji du iš pateikto paskutinio sąrašo (Stano, Radžis) jau turi po knygą apie save. “Kas šuniukui pakels uodegėlę, jei ne pats?” Ką ir reikėjo įrodyti apie …
Šiaip, beveik į temą (2)
Buvo bandymas Vytauto Kernagio vardu pavadinti mokyklą, kurioje jis mokėsi (prie Seimo). Gana demokratiškai, daugiau mokinių apsisprendimu, tos idėjos atsisakyta. Taigi, pratęsiant Burgį, sindromas ne visada perauga į pandemiją 🙂
Geros dienos!
Lina, 2009-12-16 13:12:31
Gal mes buvom knygas perdaug sureikšminti? Jų buvo ne tiek daug, beveik kad įvykis kai kokia nauja pasirodo.
Kai pažiūriu kas dabar knygynuose – kalnai! Visko! Nebeišeina į kiekvieną žiūrėti kaip į kažkokią turinčią išliekamąją vertę.
Stanislovas, 2009-12-16 13:54:00
Manau nereikia vertinti knygos pagal tai apie ka ji. Reikėtų vertinti joje pateikiamą informaciją, jei tai informacinis leidinys, o gal tai grožinė literatūra, tai čia jau skonio reikalas.
Knygos apie savo gyvenimą Kernagis tikrai vertas, kaip ir daugelis žmonių (tikriausiai visi), na o dėl paminklo… jis taip pat jo vertas. Tik paminklai turi stovėti jiems skirtose vietose. Laisvės paminklo juk nepastatysime kalėjimo kiemelyje, o Tarzano paminklas parke turbūt visai neblogai derėtų.
V.R., 2009-12-16 20:40:54
Kaip galėjo Kernagis “nepažinti muzikinio rašto”, jei bent trejus metus mokėsi muzikos mokykloje?!!!
Burgis, 2009-12-16 20:47:18
V.R. : aš perskaičiau tai, kas parašyta…
Bet “ne apie Kernagį daina ir jo garbingą kelią”…
Saula, 2009-12-16 22:18:10
V.R.: Čia, matyt, kalbėta ne apie 3 pradines muzikos klases, o apie aukštesnįjį ar aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Bet kiek tokių su tais aukštaisiais… Jeigu neduota iš aukščiau, tai… Veronika Povilionienė nei vienos muzikos mokyklos klasės nelankiusi 🙂
O ir šiaip. Ребята, давайте жить дружно 🙂 Prasidėjo balta žiemužė. Juk Kalėdos artėja… Ir visų mūsų mintys jau gerumo keliais klaidžioja :))
V.R., 2009-12-16 22:43:10
Argi mes pykstamės? Tik aiškinamės, kodėl p.Burgis pyksta ant tos knygos NES NEŽINOJAU, KAD TU NEŽINAI,nors ji tikrai reikalinga daugybei gerbėjų. Nedrįsčiau net gretinti su Stano, Džordana ar Radžiu.
Bet ir tai – jie visi vieši žmonės, natūralu, kad turi savo skaitytojus, tai ko pykti. Radžio gyvenimas išvis kaip kalėdinė stebuklų pasaka- toks bjaurusis ančiukas.Tėvas su motina- kalėjime, jo vaikystė -vaikų namuose, o paskui staigi šlovė, scena, gerbėjai/os, TV surastas senelis milijonierius. Argi neįdomi istorija?
Su artėjančiom šventėm visus.
petras, 2009-12-17 07:55:33
taigi paprasta viskas, jeiknyga nepatinka neatverti jos, jei tokią gauni dovanų, pasidedi kur kamputy ir lai guli. O knygų leidimas juk nėra joks tabu, kas nori ir turi galimybių tas ir leidžia, o skaitytojas atsirenka, kuri jam įdomi. todėl knygą galima išleist apie bet kurį žmogų, su bet kokiu turiniu 🙂 (jei žmogus neprieštarauja. aišku jei jis miręs, tai jau sudėtingiau truputi :))
V.R., 2009-12-17 09:23:41
Saulai
Muzikinis raštas – tai visų pirma natų pažinimas. Talentą, žinioma, duoda Dievas (Gamta), bet išsilavinimas niekam nekenkia. Kernagis buvo baigęs Vilniaus konservatoriją ir estrados režisūrą berods Maskvoje. Taigi ne tik talentą turėjo, bet ir kvalifikaciją.
P.Burgiui: o Jūs ir nepastebėjote, ką pats “nusirašėte” nuo Kernagio – jo patetišką ir kiek ironišką kreipinį “Sveiki, tautiečiai” – taip kreipėtės per MLT (kažkada)ir keliuose tėvų susirinkimuose.
Briedis, 2009-12-17 09:37:45
Šiaip visad šioje svetainėje buvau Kernagio pusėje, bet dabar pabandysiu įmesti akmenuką į jo daržą. Visą VK kūrybą skirstyčiau į tris etapus: jausmo kupinų autorinių dainų atlikėjas, sveikos parodijos Kabareto galva ir konferencje – TV laidų vedėjas. Kol jis buvo gyvas paskutinis etapas smarkiai menkino ankstesnius jo pasiekimus. Man aktorius, kuris pasirodo kaip pramoginių laidų vedėjas jau nebe menininkas. Menininkas gali gerti, varoti narkotikus, mušti žmoną, bet tik ne vesti pramogines laidas. Nors tai jis darytų iš pačių kilniausių paskatų norėdamas pastatyti sau vaikams ir anūkams namą ir net anūkų vardu pavadinti gatvę.
Čia panašiai kaip su gydytojais – jei jau pabandei būti vaistų prekeiviu – atgal kelio į mediciną nebėra.
Bet mirtis viską nubaltina. Mirę atrodo geresni nei buvo. Prisiminkit senelius, tėvus draugus, juk jie gyvenime tikrai buvo visokie. Priminsiu sparnuotą posakį – išeina geriausi. Geriausi ne todėl kad buvo geresni, bet kad tapo tokiais Taip ir iš Kernagio liko tik jo dainos…
Burgis, 2009-12-17 10:09:21
Nevykusiai, matyt, parašiau, jei vis turiu tikslinti, ką norėjau parašyti… Knyga man nekliūna, ne! Aš ją jau paskaitinėjau ir dar paskaitinėsiu, bet neskaitysiu – tai ne mano stiliaus knyga, bet, pavyzdžiui, mūsų močiutė labai mėgsta biografijas. Man kliūna visuma, sureikšminimas to, kas neturėtų būti sureikšminama! Nes mes juk atsakingi už tai, ką sakome jauniems, tiesa? Literatūros vadovėlyje yra A. Mamontovo dainos žodžiai: “… meile, tu mane nugalėjai…” ir mes jaunimui siunčiame signalą – tai vertybė! Bet šio fakto aš nekomentuoju (gal tikrai vertybė? gal tai tam tikra istorija? gal tai tam tikram stiliui suvokti?), o ažiotažą dėl V.K. – komentuoju.
V.R.: “Sveiki, tautiečiai!” aš ne nuo V.K. nusirašiau – nuo savo draugų. Bet gal jie nusirašė nuo V.K.? Gerai, kad supratote, jog taip kreipiuosi ironiškai – mane juokina ir glumina tautos, o ne valstybės piliečių sureikšminimas. Ką padarysi, esu netikęs…
Einu dar paskaitinėti tą knygą. Ieškosiu analogijų su… Romu Kalanta.
V.R., 2009-12-17 22:19:44
Briedžiui
na jau, na jau… Gerai vesti renginius ir gali tik TIKRAS aktorius. Ir tai irgi yra aktoriaus darbas.
Mirsiu nepamiršiu, kaip Kernagis vedė “Misių” rinkimus. Nepamenu kuriuos,- ten labai susireikšminusios mergičkos demonstravo savo 90/60/90, nesubreigzdamos jokio protingesnio žodžio. Tik Kernagis galėjo taip tarsi nešiepdamas pašiepti ir parodyti visą to renginio potekstę – tuštybių tuštybė.
Man joi labiausiai ir trūksta kaip renginių vedėjo. Jo dainas jau patys pasidainuojame, visa karta moka mintinai “veidu į samanas”, “kaip gražu miške”, “nežinojau,kad tu nežinai” , “kolorado vabalus”, “santechniką” ir t.t. ir t.t.
Ech!!!…
Aš negaliu sugrįžti į – Jamaikąąąą(visa salė),
nes niekuomet tenai ir nebuvau…
Ramune, 2009-12-18 08:52:20
V.R.: labai tiksliai. Daugelis renginių vedėjų jį dabar bando pamėgdžioti. Jis mokėjo dėti savo, ne scenarijuje parašytus akcentus. Tai yra darbas su autoriaus parašu.
O dėl dainų – tai, ką parašė ir pirmajame, ir antrajame, pasak Briedžio, etape, buvo į tašką. Jos liko, jos reikalingos, jos gyvos. Juk laikas patikrina, kas yra kas. O “Purpurinis vakaras” jeigu dainuojama 32 metus (nekalbant apie kitas dainas)-faktas kalba už save. Juk tai jau fenomenas.
Briedis, 2009-12-18 10:41:12
Na nesu aš labai kompetentingas televiziniuose ir renginių dalykuose, bet tiek dar įkertu, kad vesti laidą ar renginį reikia talento ir dar kokio.Akivaizdu, kad artistai tai gali daryti geriausiai , kaip ir vaistus pardavinėti medikai.Bet tada jie jau nebe artistai ir nebe gydytojai. Mano trumpuose atminties fragmentuose ir Valinskas nuostabiai laidas, renginius ir kt šou daro. Dviračio žinias ilgai net per radiją klausydavau įsivaizduodamas kaip turėtų atrodyti visi Bratkos, Pilypukai ir kitos personos gyvai.Bajeriai iš kadų kadais buvusios laidos „Du Artūrai“ ir dabar kaip gyvi atmintyje. Bet ar tai menas? Man ne.
Kad tai trukdo tikram menui akivaizdžiai pamačiau prieš kokius 5 metus dainuojamos poezijos festivalyje „Tai aš“. Visi, absoliučiai visi bandė kuo nors nustebinti publiką, pateikti ką jie sukūrę naujo, tik Maestro dainavo tai kas iki kaulų smegenų žinoma, tai ką jis moka jau 20 ir daugiau metų. Suprato ir jis pats tai, juokavo Kernagis kaip McDonaldas, visada atėjęs žinai, kad gausi tą patį. Bet mes tikėjomės ko nors gurmaniškesnio.
V.R., 2009-12-18 18:34:56
Na, ginčykimės ar nesiginčykime, bet Kernagis kaip niekas iš mūsų estradininkų įėjo istorijon.O jo dainos ilgaamžiškumo egzaminą JAU išlaikė.
Briedis, 2009-12-21 09:21:10
Nesiginčiju. Nebent tik dėl to, kad Kernagį aš skirčiau ne prie estradininkų…
Adas, 2009-12-30 18:50:27
Šiaip, tai liūdna ta knyga, tos vietos, kur tautiečiai neklausė rimtų dainų ir beliko grot kabaretines, Kernagio negalėjimas ar bijojimas kurt naujas dainas, tie koncertai su vis tomis pačiomis…
O paskiau paklausiau “Neatrastą Vytautą Kernagį” – gi galėjo kurti, o nekūrė, nors tų pačių jaunystės dainų grojimas jau virsdavo absurdu.