Mes mylime jus ir mirštame anksčiau už jus. Kodėl? Todėl, kad mes mylime jus ir gyvename greitai. Mes negalime kitaip, atleiskite mums… Mes turime sukurti jums šeimą, turime pasirūpinti paguoda jums (vaikais, anūkais…), nes žinome, kad jums tos paguodos prireiks. Mes mylime jus taip stipriai, kad einame į gyvenimą kaip į mūšį, kaip eidavo, jodavo mūsų protėviai, nes mes turime iškovoti jums gyvenimo erdvę net savo gyvybės kaina.
Jūs barate mus už tai, kad nesaugome savęs, kad nesigailime jūsų, kad nesame šeimos pažibos, kad nesame lyderiai darbe, versle – ir mes nervinamės, visai susipainiojame dėl tų prieštaringų, prieštaringų reikalavimų… Nes mes mylime jus ir norėtume, kad jums nereikėtų mūsų barti, mūsų prašyti, mums drausti – mes turėtume jums įtikti, patikti ir gyventi tiek pat, kiek ir jūs. Bet mes nervinamės ir trumpiname savo gyvenimą, dar labiau liūdindami jus…
***
Kitaip nebus. Gamtos mums liepta pirmiems leistis į vandenynų gelmes, kilti į dangų, apginti nuo priešų ir įveikti savo instinktus gyventi ne su viena vienintele. Tai taip sunku, kad net mylintys ilgai išgyvena retai. Atleiskite mums…
***
Vakar tolimo kaimo kapinaitėse aš dar skaudžiau pajutau, kaip baisu, kai pusė gyvenimo yra visas gyvenimas…
Atsakymai
Žydrūnas, 2010-11-04 18:54:55
100 balų 🙂
ir tikrai baisu…aš dar bijau, juodai.
Regina A., 2010-11-05 00:12:15
Jūsų žodžiai, p. Bronislovai, – gėris… Paguoda.
O, jei mano mamytė būtų tokius perskaičiusi, kai tėtis išėjo anapilin, gal nebūtų taip pasiligojusi.
Kaip norėčiau taip: „Abu laimingai gyveno ir numirė vieną dieną“. Ale, vėl – vaikams būtų per didelis smūgis.
Pasiliekančiajam visada skauda. O su saule juk niekas negyvena…
mokytoja, 2010-11-05 12:51:52
„Mes mylime jus ir mirštame anksčiau už jus. Kodėl? Todėl, kad mes mylime jus ir gyvename greitai.“
Man atrodo, kad jei mus myli, tai turi branginti gyvenimą, užauginti vaikus ir nepalikti mūsų vienų…
Tik po trijų metų sugebėjau atsitiesti ir vėl džiaugtis gyvenimu.
Bet Jūsų žodžiai mane įtikino. Ačiū.