Šį pavasarį nemažai pavažinėjau po Lietuvos mokyklas… Įspūdžių daug! Nesmagu, kad liko nemažai neatsakytų klausimų, kuriuos pateikė geriausi geriausių mokyklų mokytojai. (Kai kuriose mokyklose klausiančių buvo labai nedaug…)
*
Bandysiu sumažinti savo skolą ir atsakysiu į kelis populiarius klausimus. Ne kasdien atsakinėsiu, tik retkarčiais. Šiandien atsakau į vieną klausimą.
*
Kaip individualizuoti užduotis, kaip diferencijuoti mokymą, užduotis?
*
Pirmiausia būtina suvokti, kad neteisinga ir žiauru vienodai mokyti nevienodus vaikus.
Antra, būtina pripažinti, kad nesame pusdieviai ir negalime išmokyti tų, kurie atsisako mokytis.
Trečia, turime pamatyti, kad to minimumo, kurio prireikia abitūros egzamino metu, galima išmokyti per porą metų, nereikia dvylikos metų.
Ketvirta, neturime susireikšminti ir įtikėti, kad tik mes žinome, ko tas jaunas žmogus turi mokytis ir išmokti. Gali būti, kad jis pats, jo tėvai, jo vyresnieji broliai geriau žino.
*
O, dabar jau galima dirbti! Per vasarą parenkime 5-7 kompleksines užduotis gabiausiems. Rugsėjo pradžioje jas įteiksime moksleiviams ir suteiksime jiems laisvę mokytis jų pasirinktu tempu, jų pasirinktoje vietoje, iš jų pasirinktų šaltinių. Pakviesime tik atsiskaityti – kelis kartus per semestrą.
Su ignoruojančiais mokymąsi dirbčiau juos ignoruodamas. Provokuodamas. Įrodydamas, kad ignoravimas skandina. Trukdančius iš klasės išsiųsdamas į darbuotojo prižiūrimą saviruošos klasę. Duodamas ir tikrindamas namų darbus, o tikrinimo rezultatus kiekvieną savaitę pateikdamas tėvams. Svarbiausia – neleisčiau trukdyti man dirbti!
Likusiems pateikčiau mokymosi gaires (jokios dresūros!), duočiau savo užduotis, bet leisčiau rinktis užduotis ir patiems. (Jums reikėtų pamatyti, kokią programą, mano užsakymu, parengė gabiausias (ko gero) mano studentas! Dabar pats su savimi tikimybiškai, o ne aklai, žaidžiu kortų žaidimą „Akis“.) Sukurčiau anoniminio įsivertinimo sistemą žiniatinklyje. Labai tvirtai įkalčiau kelio į abitūros egzaminą gaires. Labai akcentuočiau „just for fun“ (tiesiog smalsumui patenkinti…) dalykus. Labai akcentuočiau integruotą mokymą. Apie jį – kitą kartą…
Atsakymai
Burgis, 2013-04-11 16:06:56
Įvertinkite…
ak, 2013-04-11 19:33:48
Šiaip jau per vasarą mokytojai turėtų atostogauti…
Danutė, 2013-04-12 12:35:09
Palietėte aktualią (svarbią? skaudžią?, ir t.t.) švietimo temą apskritai. Beveik su visais teiginiais ne tik sutinku, bet ir kai ką panašiai darau. Bet… Perfrazuodama prof. V.Daujotytę (“kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais”), teigiu, kad švietimo sistemai priklauso ir spec. poreikių, ir rizikos šeimų, ir be motyvacijos, ir …. – t. y. ne gimnazijos kontingentas. Ir man ne tas pats, su kokiomis mintimis ir jausmais išeis jie į gyvenimą… Ar Jūsų įsitikinimu, tokie mokiniai pajėgūs dirbti savarankiškai? O gal jie, Jūsų manymu, neverti dėmesio apskritai? O ar kada nors pagalvojote, per kiek laiko įmanoma parašyti kiekvienam spec. poreikių vaikui programą (tokių klasėje vidutiniškai gali būti apie 10 – kam kokia “laimė” teko)? O jau po to užgriūna ir užduočių rengimo lavina. O kiek laiko reikia kokybiškai ištaisyti vienam rašiniui? O, pvz., savo akimis mačiau Škotijos mokytojams parengtų gimtosios kalbos užduočių netgi po kelis variantus – belieka tik pasirinkti. Tai, kas vyksta pas mus, man primena tokio tipo pasakas: “Ateik nei nuoga, nei apsirengusi, nei pėsčia, nei raita”… tad ir sukamės, kas kaip išmanome ar kaip sugebame. Ir niekas nekalba apie priežastis, ir niekam nerūpi pareikalauti atsakomybės iš tėvų, kaip kad, pvz., Airijoje…
Kai skauda, galima kalbėti ir kalbėti, bet kas iš to? Tad dažniausiai prisitaikau posakį (berods, iš Biblijos): “Kvaily, tu nori pakeisti pasaulį, bet tu pakeisk save, ir pasaulyje vienu kvailiu bus mažiau”.
Dėkui už patarimus, kurie padėjo įsivertinti…
Povilas, 2013-04-12 22:16:18
Danutei: pritariu – “Jei neįmanoma pakeisti aplinkos – reikia prie jos prisitaikyti”, priešingu atveju kapinėse vietos dar vis tiek giminės ras…
Darius, 2013-04-13 11:19:19
Atrodo mokytojai viską žino ir neturi ko paklausti Mokytojo…