Tai aš kaltas, aš!… Tai aš norėjau, kad kuo greičiau nutirptų sniegas, pražystų obelys, sužaliuotų žolytė… Tai aš jau vasarį galvojau apie vasaros atostogas… Tai aš savęs vis klausdavau: kada ta „Eurovizija“? kada mūsų krepšininkai pelnys kelialapį į Olimpiadą? kada pagaliau tas Seimas bus pakeistas?
*
Dar dažniau galvodavau: po trijų mėnesių, po trijų savaičių, po trijų dienų atvažiuos anūkėliai! Iš ten ir iš ten…
*
Retkarčiais paskaičiuodavau, kiek gi paskaitų šį semestrą dar skaitysiu…
*
Taip mintimis vis sukau ir sukau Žemę: greičiau, greičiau, greičiau!… O dabar štai matau: braškės žydi, semestras baigiasi, „Paskutinis skambutis“ – po dviejų savaičių…
*
Lėčiau, Žeme, lėčiau!… Tegu tas Seimas dirba (nedirba…), tegu atlyginimas vėluoja, tegu dar būna šalta, tegu dar būna balta… Bent rytais… Atsiprašau, Laike, aš daugiau tavęs neskubinsiu, aš sutinku palaukti. Visko palaukti: pensijos, anūkėlių, šviežių bulvių… Aš net sutinku senti, bet ne ateities sąskaita.
*
Šiandien gyvensiu lėtai.
Atsakymai
Burgis, 2012-05-09 08:24:32
Nepasmerkite…
ema, 2012-05-09 11:07:56
Ir man taip buvo dar šį pavasarį, važiuodama į darbą (gyvenu priemiestyje) ir stebėdama gandralizdžius kartojau: “dar neparskriskite, dar palaukite”, nes nespėji pasidžiaugti vasara, o gandrai jau būriuojasi išskristi…
Arvydas, 2012-05-09 12:01:41
Laiko paradoksas: moksleivis per istorijos pamoką užmigo XV-ajame amžiuje, o pabudo jau XXI-ajame. Štai, kaip laikas skrieja! 🙂
Daniela, 2012-05-09 14:33:06
nejučia prisiminiau Vlado Bagdono atliekamą dainą, girdėtą bardų koncerte:
“…kaip gera gyventi, gyventi gražu,
o dar gražiau – gyvent pamažu…”