Atsiprašau tavęs, Laike!

Tai aš kaltas, aš!… Tai aš norėjau, kad kuo greičiau nutirptų sniegas, pražystų obelys, sužaliuotų žolytė… Tai aš jau vasarį galvojau apie vasaros atostogas… Tai aš savęs vis klausdavau: kada ta „Eurovizija“? kada mūsų krepšininkai pelnys kelialapį į Olimpiadą? kada pagaliau tas Seimas bus pakeistas?

*

Dar dažniau galvodavau: po trijų mėnesių, po trijų savaičių, po trijų dienų atvažiuos anūkėliai! Iš ten ir iš ten…

*

Retkarčiais paskaičiuodavau, kiek gi paskaitų šį semestrą dar skaitysiu…

*

Taip mintimis vis sukau ir sukau Žemę: greičiau, greičiau, greičiau!… O dabar štai matau: braškės žydi, semestras baigiasi, „Paskutinis skambutis“ – po dviejų savaičių…

*

Lėčiau, Žeme, lėčiau!… Tegu tas Seimas dirba (nedirba…), tegu atlyginimas vėluoja, tegu dar būna šalta, tegu dar būna balta… Bent rytais… Atsiprašau, Laike, aš daugiau tavęs neskubinsiu, aš sutinku palaukti. Visko palaukti: pensijos, anūkėlių, šviežių bulvių… Aš net sutinku senti, bet ne ateities sąskaita.

*

Šiandien gyvensiu lėtai.

Atsakymai

Burgis, 2012-05-09 08:24:32

Nepasmerkite…

ema, 2012-05-09 11:07:56

Ir man taip buvo dar šį pavasarį, važiuodama į darbą (gyvenu priemiestyje) ir stebėdama gandralizdžius kartojau: “dar neparskriskite, dar palaukite”, nes nespėji pasidžiaugti vasara, o gandrai jau būriuojasi išskristi…

Arvydas, 2012-05-09 12:01:41

Laiko paradoksas: moksleivis per istorijos pamoką užmigo XV-ajame amžiuje, o pabudo jau XXI-ajame. Štai, kaip laikas skrieja! 🙂

Daniela, 2012-05-09 14:33:06

nejučia prisiminiau Vlado Bagdono atliekamą dainą, girdėtą bardų koncerte:

“…kaip gera gyventi, gyventi gražu,

o dar gražiau – gyvent pamažu…”