Mėgau moterims širdį atvert,
Ir buvau tartum sodas nuvytęs.
Nusibodo man šokti ir gert,
Ir gyvenimu savo švaistytis.
Tik žiūrėt į akis iš arti
Ir akių sūkury paskęsti…
Ir kad jau po manęs kiti
Negalėtų tavęs nusivesti.
*
(Sergejus Jeseninas)
*
Šiandien buvau Vilniuje. Vienas nuvažiavau, keturias valandas su devyniais įdomiais žmonėmis pasikalbėjau, vienas parvažiavau… Buvo laiko pagalvoti ir apie buitį, ir apie būtį.
Tai vėl, jau kelintą kartą, užkliuvau už tos minties: kada ir kaip artimi mano žmonės mane įskaudino? Tai buvo tikrai nedaug kartų, bet jūs žinote, kaip skauda, kai įskaudina artimas žmogus…
*
Taip visada atsitinka, kai artimas žmogus, supykęs ir/arba išgėręs, pasako apie mane pernelyg atvirai tai, apie ką jis dažnokai galvoja. Ir tada jau nesvarbu, kada ir kaip jis atsiprašo, nesvarbu, kiek aš pripažįstu jo priekaišto teisingumą. Tada svarbu tai, kad aš suprantu – jis būtent taip dažnai apie mane pagalvoja.
*
Tai va, paklausykite manęs: nei tėčiui, nei mamai, nei žmonai, nei draugei, nei savo vaikui, nei savo anūkėliui, nei savo artimiausiam draugui negali, neturi teisės būti atviras tiek, kad jį įskaudintum! Nes tu nesi pašalinis, neutralus žmogus. Nes tas, kuriam tu būsi pernelyg atviras, atvira, nuoga širdimi priims tą skaudų smūgį. Jis nėra tiesiog kitas žmogus, jis yra tavo žmogus! Ir kai tu šausi žodžiu į jį, tas žodis pataikys iškart ir tiesiai į galvą, ir tiesiai į širdį. Ir jokie atsiprašymai, pasiteisinimai ten paliktų žaizdų niekada neišgydys. Žinoma, jei tas, kurį sužeisi, liks gyvas. Jei liks gyvas tavo gyvenime.
Atsakymai
Burgis, 2015-01-10 21:22:15
Čia ir sau, ir sau…
M11, 2015-01-11 09:10:39
Kaip rasti tą balansą, kada žodis tampa jau per daug atviras? Ypač kalbant su vaikais – dažnai šis klausimas kyla. Viena vertus, atrodo, kad vaikui turi būti atviras, t.y. atviresnis nei kiti aplinkiniai jo pasaulyje, išsakyti jam jo klaidas ir silpnas vietas, kad realiai vertintų save, kad nepasiduotų apgaulingoms “mandagioms” pagyroms. Kita vertus, kaip pajusti tą ribą, kuomet atvirumas nebe padeda, o ima žeisti ir žaloti jauną sielą? Ypač, kai realybė iš tiesų smarkiai atsilieka nuo jaunuolio susikurtų iliuzijų apie save.
Burgis, 2015-01-11 10:09:08
M11: pateiksiu pavyzdžių:
– Į ką tu toks kvailas atsigimei! – pasakė tėvas sūnui.
– Tik tiek?… – lovoje paklausė panelė savo vyruko.
– Ilgai juk jau nebegyvensi, – pasakė paauglė savo sergančiai močiutei.
– Turėjau ir geresnių, – pasakė žmona savo vyrui.
– Aš už tave nuo pat vaikystės pranašesnis, – pasakė brolis broliui.
Rasa, 2015-01-11 11:33:35
Nežinau ar galima galvoti tik apie artimus 🙂 Jokių žmonių nereikia skaudinti tyčia.
Kita vertus, vargu ar supykus, išgėrus, pasakoma tiesa. Tai tik tos minutės emocijos dažniausiai kalba. Niekada to nepriimu kaip ilgai ir pasalūniškai brandintos ir staiga nevalingai parsiveržusios tiesos 🙂 Nes, jei tuo tikėčiau (pav. kad išgėrę kalba tiesą), tai ohoho kiek mane mylinčių matyčiau!!! 🙂
Dar kita puse pažiūrėjus, sunku kartais bendrauti, kai žmonės labai jau pažeidžiami. Žmogus, norėdamas įsižeisti, ras dėl ko. Dažnai jautresni žmonės tiesiog pritempia kažkokį pasakymą prie savo jausenos ar kažkokio dalyko dėl kurio kompleksuoja, o paskui randa tam patvirtinimą kitame.
Dar kitaip pagalvojus, kai kažkas (net pikti žodžiai) sakoma su meile, tai dažniausiai tik linkint gero. Ir jei tu esi tikras, kad žmogus tave myli, tai retai įsižeidi taip jau “mirtinai” 🙂 O jei įsižeidi, tai esi egoistas ir pakrutintos ambicijos ko gero tau svarbesnės už meilę. Tada taip tau ir reikia 😛 Tada išties esi glušas. Čia aš kai sakau “tu”, tai aš apie save svarstau, jeigu ką… 🙂
Na tik pasvarsčiau visaip taip. Iš savos pusės.
NiekurNeiva, 2015-01-11 15:31:46
Strateginis žingsnis – senelis „išsikovoja“ bambeklio statusą. Tada visada yra variantas sušvelninti situaciją močiutei „Ko jūs čia to bambeklio klausot?“. Deja, tenka pripažinti, kad tą statusą ir nenorėdamas įsitaisai. Mat dažnai tiesus kelias rezultato prasme yra efektyvesnis bent momentiniu, trumpuoju laikotarpiu, ir tik po to pajunti, kad su savo “griežtas, bet teisus” nesulaikomai lieki vienas…
Rasa, 2015-01-11 15:55:15
🙂 EivaNeiva: O tu būk ne “griežtas, bet teisus”, o “griežtas, bet teisingas” 🙂 O geriausiai mylintis ir teisingas 🙂 Jei prie šito dar būni ir griežtas, tada jau nieko tokio 🙂 O bambekliu būt nereik. Jei nori, kad klausytų, pasakai taip, kad klausytų. Jei nesvarbu ar klausys, tai ir nebambi. 🙂
V.T., 2015-01-11 18:38:31
Labas vakaras.
Atvirauti geriau,nei neatvirauti,nes išsakius savo darbus,planus,viltis,sėkmes,džiaugsmus,pergyvenimus ar nusivylimus,visada pajusime,kad bendraujant sumažėja emocinis nuovargis.Bėda ta,kad artimas žmogus,kuriam atvirauji,visada ir visose situacijose turi būti toks,kuris visa tai ramiai išklauso,išlieka šiltai bendraujantis-tai sumažina stresą,kuris ardo mus iš vidaus.
Mes visi privalome būti daugiau empatiški.Tačiau turime būti ir skirtingi,nes kitaip niekada nebuvo ir nebus nei žmonių,nei gyvūnų pasaulyje.
Žinoma labai skaudu,kai tave apkaltina,įžeidžia,pažemina,nuvertina,nežiūrint kiek tai įdėta sveikatos,darbo.
Vaikams,priklausomai nuo amžiaus,atviraučiau visada,nes tyla ar netiesa-blogiau nei teisybė.
Tad mokykimės vieni iš kitų pačių geriausių savybių-suprasti kitą ,užjausti kai sunku,gerbti ir mylėti ir niekad nesistengti labai kito pakeisti.Būkime gana skirtingi,bet labai jautrūs,nuoširdūs vieni kitiems.
Tačiau gyvenimo tempas,tikrai mus išsekina, todėl šalia protinio darbo būtinas nors saikingas fizinis krūvis(bėgimas,greiti pasivaikščiojimai,paklaidžiojimai miške ar gamtoje,jei leidžia oro sąlygos).Tai liečia mus visus,nes privalome papildyti geros nuotaikos hormonų atsargas.
Proto mankšta,fizinis krūvis,mielas užsiėmimas,jaukus laisvalaikis,jautrūs, atviraujantys ir bendraujantys žmonės šalia mūsų-tai sveikatos šaltiniai.
Sėkmės visiems ir tikime,kad neišgąsdins šiąnakt, nuo pajūrio, atūžęs uraganas.
Rasa, 2015-01-11 19:26:34
V.T.: na, mano manymu, p. Burgis ne apie “tiesiog atviravimą” kalba, o apie tokį, kuris kerta “žemiau juostos”, liaudiškai kalbant. Kai taikoma į ten, kur žmogus labai pažeidžiamas ir tu tai žinai, nes tavimi buvo pasitikėta. Kai pav. moteriai, kuri labiau už viską pasaulyje nori vaikučio, bet niekaip negali jo susilaukti, jos vyras, kažkada įpykęs dėl ko nors, drebia: “bergždžia karvė…” ir t.t. Kaip jai paskui su tuo gyventi? Paskui jis kaip ir gailisi, kaip ir myli…
Turbūt p. Burgis tokius dalykus turėjo galvoje dėl atviravimo, kurio neturėtų būti 🙂
Burgis, 2015-01-11 19:34:48
Rasai: būtent…