***
Į savo jubiliejaus minėjimą, kuris vakar vyko Kėdainiuose, […], V.Uspaskichas išsiuntinėjo daugiau nei 1000 kvietimų artimiesiems, draugams, verslininkams, politikams.
Europarlamentaras į savo gimtadienį kvietė ir prezidentę Dalią Grybauskaitę, ir jos pirmtakus Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų. (lrytas.lt)
***
Ši tema – ne dėl V. Uspaskicho gimtadienio.
Ši tema – ne dėl frakcijų skilimo Seime.
Ši tema – ne dėl politinių perbėgėlių.
Ši tema – apie tuos, kurie dirba šalia tavęs.
Laikai sunkūs, darbo trūksta, atlyginimai mažėja – išdavystės grėsmė didėja. Kuris iš tavo bendradarbių pasakys: “Atleiskite iš darbo mane, tegu jis pasilieka – jam sunkiau gyventi, jis geresnis specialistas…”?
Karti patirtis rodo: bendradarbiai, bendražygiai retai būna draugai. Neskubėk pavadinti draugais tų, su kuriais dirbi. Pavaldinys vadovui ir vadovas pavaldiniui draugas yra ypač retai. Taip ir turi būti, tokia valdymo teorija. Neverta dėl to graužtis. Bet būk budrus, numatyk, kuris tave išduos, – nebus taip skaudu.
***
Politikai išdavė Tėvynę, išdavė Nepriklausomybę. Ar dabar pagaliau matote, kad 20 metų – per mažas laiko tarpsnis Nepriklausomybei atgauti? O juk tai ne vienas jautėme, numatėme jau Sąjūdžio laikais, tiesa?
Atsakymai
Rasa, 2009-07-25 17:09:44
Dėl nuoširdumo darbe… Man atrodo, kad vertybių skalė proporcinga pelnui. Paprastai paprasti darbuotojai būna nuoširdūs ir draugiški, jie nelabai ir bijo prarasti darbo. Jie žino, kad susiras tokį patį :). Kuo aukštesnės pareigos, didesni atlyginimai, tuo didėja atsargumas, daugėja intrigų, prasideda ne sveika konkurencija, o kova už būvį :))) Dabartinis mano darbas paprastutis, bet jau ir šiame darbe tai akivaizdžiai matosi, ypač tai, kad mane tikrai “parduotų” mano vyresniosios kolegės, kurios nenori į pensiją. Visos mūsų klaidos bus mano klaidos. Visi mūsų trūkumai bus nurašomi ant manęs. Aš tai priimu normaliai, žinojau, jei esu atsakinga už viską, už tai ir mokėsiu… Burgis labai teisingai parašė, tiesiog reikia tai numatyti.
Bet pav. aš neseniai ir pasakiau direktorei, kad ne mane perkeltų į “prestižiškesnę” (nes tai labai jau sąlygina mano darbe 🙂 vietą, geriau kitą, kuri arčiau gyvena ir kurią tarsi “užmiršo” valdžia.
Tokie jau tie žmonės, mes visi kažkam skiriam pirmenybę. Kas skiria kilimui darbe, tas dažnai ir kapstosi per kitų galvas. Tik tai nelabai ką gero duoda. Aš pav. savo vietą irgi sunkiai randu :)))) Valdžia mane nuolat gąsdina, kad išmes ir po truputį kelia pareigose. Kiekvieną kartą nežinau ar jau išmes ar dar pakels. Bet kad mane tikrai stebi, tai jau jaučiu :)))) Manau, kad jiems nelabai patinka, ką ir kaip aš kalbu, bet patinka mano darbo rezultatai. Ir jie žino, kad nebijau prarasti darbo. Todėl galiu darbe būti kur kas nuoširdesnė už kitus.
Pasiilgstu savo senų paprastų bendradarbių, kurias galėdavau apsikabinti po kelių dienų nesimatymo ir su kuriom visur eidavom net po darbo. Ir to, kad buvom viena tikra komanda. Net smulkmenose. Dabar juokas paėmė, nes prisiminiau, kaip direktorė mane užsipuolė, kad pasakyčiau, kas virdulį sudegino. Pasakiau paprastai ir aiškiai, kad žinau, bet nepasakysiu, jei moteris norės, ji pati pasisakys. Kaip ji rėkė! Grasino, kad man iš atlyginimo atskaičiuos (tai buvo senai ir atlyginimai buvo maži). Tada pasakiau, kad aš taip mėgstu ją ir šitą darbą, kad, jei jie tokie vargšai, aš du virdulius jiems galiu nupirkti. Bet kas sudegino, nepasakysiu… Keisčiausia, kad vadovas dėl tokių žodžių gali įsižeisti ir pulti į isteriją… Ai, keisti tie žmonės… :))) Tai va taip gaunasi žemiausio lygio darbely…
O įsivaizduojat kas ten, seime, darosi!!! Oi, net nenoriu pagalvot.
anupriute, 2009-07-25 18:57:48
Tik niekada neišduokime patys savęs. Lietuva išgyveno tūkstantį metų, išgyvens ir dar- su išdavikais, melagiais, veidmainiais…
O į ateitį ją neš,- kaip gintarą, kaip viltį- jauni žmogučiai. Tikiu, kad tai bus KTUG auklėtiniai. Po 20-ies metų nepriklausomybės nematau Seime jų.. O gimnazijai juk jau 20.
Ignas, 2009-07-28 11:53:22
kad su tais kuriais dirbi negali buti draugais – teisybe. Tiesiog taip jau yra… Tiesa jei isidarbini kazkur kur jau dirba tavo draugas, tai jis ir liks tavo draugu. Tik labai retais atvejais ir tik zinant ka darai galima prisileisti bendrazygi ir vadinti ji draugu.
Andrius, 2009-07-28 14:51:16
Derėtų atskirai diskutuoti apie bendradarbius vyrus ir moteris. Nes moterys – tai atskira planeta…
Rasa, 2009-07-28 20:35:36
Su vyrais dirbti lengviau 🙂 Bent jau man buvo lengviau. Nors aš apskritai nesiskundžiu, man beveik su visokiais žmonėmis smagu dirbti.
Su vyrais kažkaip aiškiau. Bent jau kai aš su paprastais darbininkais dirbau, truputį jiems vadovavau 🙂 Pasakai lietuviškai, kartais nesupranta, tada užriaumoji rusiškai tam tikrus žodelius- viskas tampa aišku, viskas bus padaryta…
Turėjau savo tokią grupelę, gretimų cechų bobelių gandais apipintą :)) tai sutardavom idealiai… Nuo “perekūrų” iki pietų ir pasivaikščiojimų būdavom kartu. O gal kad buvom daug jaunesni, taip smagu buvo?
sonata, 2009-07-29 22:00:34
man tiesiogiai pavaldus kolektyvas nedidukas- 20 žmonių. 90 proc. moterų – įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo, įvairios socialinės padėties. Na nėr intringų. Nėr žeidžiančių apkalbų. “Pasipliotikinimų” būna po savaitgalių, kuriai nors atėjus naujais batais ar nauja šukuosena. Vadovauju penki metai ir vis laukiu, kada čia kas išlįs negero. Nėr. Tris kartus per kairį petį… Vienai jauniklei pienas nenustraukia, lėliukas nesuvalgo visko – dvi kolektyvo močiutės tempia vieną už kitą geresnius pientraukius… Kita pusamžė liko su dviem mokyklinukėm – vyras surado naują Dulsinėja. Mokyklinukės gražiau aprengtos, nei kad “prie tėvo”. Neatstos drapanėlės tėvo. Bet nors kokia reali pagalba, ne tik frazė atsidūsėjus -“visi jie tokie”. Buvo ketinimų, kad vieną iš keturių darbuotojų atleist – krizė vis tik. Visos keturios susimažino algas, bet liko dirbti. Budri esu. Bet slapta viliuosi, kad išdavysčių nebus. O gal šventas naivumas…
Burgis, 2009-07-30 10:55:18
sonatai: nepaprasta, nepaprasta! Džiaugiuosi, kad Jūs gyvenate tarp Žmonių!