Savaitgalį mes, seneliai, susiruošėme pas Luką (Kaunas – Ryga – Stokholmas – Ryga – Kaunas). Prieš kelias dienas pradėjau įdėmiau studijuoti orų prognozes – o gal neskrisime? O gal nukrisime? :-))) Atsikėlęs auštant žiūriu į kaimyno beržą – saulė žada pasirodyti!
Kantrybės – ir jau pasirodė!
Auksas, grynas auksas. Kaip ir tu pats, gyvenimo rudens sulaukęs. Stebiuosi, kodėl kiti mano amžiaus žmonės vengia kalbėti apie gyvenimo rudenį? Juk tai auksas!
Tas beržas – Visatos mistika. Kam jam tokiam dideliam augti? Kam jam tūkstančiai lapelių, jei jie vis tiek tuoj nukris? Tam, kad vieną rytą tu pamatytum daug savo gyvenimo aukso, labai daug!
Kaip toks didelis medis nelūžta audrose? Išmoko išdėstyti šakeles, lapelius, išmoko spyruokliuoti, teisingai suderino šaknų, liemens ir šakų proporcijas. “O tu išmokai?” – klausia manęs. “Išmokau! – linksmai atsakau, – pas Luką važiuojame!”
Dabar tu man, gimnaziste, paaiškink, kaip vanduo per šaknis aukščiausią beržo lapelį pasiekia? Kalbėk apie kapiliarumą, osmotinį slėgį, ląstelės energiją, o aš tau kalbėsiu apie meilę. Šaknų meilę lapeliams. Mano tiesa aiškesnė.
Tu man nepaaiškinsi apie beržo gyvybę. Aš tau pasakysiu trampai: beržas gyvas tik todėl, kad išmoko kasmet numirti. Ramiai ir oriai numirti, kad vėl pavasarį gimtų. Dabar supranti, kodėl nebijau kalbėti apie gyvenimo rudens auksą?
Atsakymai
Rasa, 2009-10-21 11:37:35
Burgis kalba paprastai beveik gražiau, negu Marcinkevičius eilėmis 🙂
Šią naktį buvo vėjas.
Prabudęs aš mačiau,
kaip klevas šakomis,
lyg rankom muskulingom,
su vėju susikibo.
O rytą pririnkau
aš klevo lapų puokštę
ir pajutau, kad lapuos
dar virpa neužgesus
gyvybės šiluma.
Ir aš ilgai galvojau-
tiktai ne apie vėją,
kuris lapus nudraskė.
Galvojau apie medį,
kuris išugdė juos.
Vakar buvo laisva diena ir važiavau aplankyti sergančios močiutės. Eidama pas ją visuomet pavaikštau po ąžuolyną, ji gyvena prie jo, ir visuomet pamąstau apie medžius… Ir apie žmones…
Močiutė, iš visos krūvos nuvežtų vaisių pajėgusi suvalgyti tik pusę banano, manot skundėsi? Ne. Ji pirmiausiai paklausė, ar man darbe viskas gerai, paklausė, ar mano dukrai ne per sunku mokytis ir dirbti, paklausė, ar proanūkis jau išsilaikė teises… Liepė nebučiuoti jos, sako, gali dar kokiu grybeliu užsikrėsti… Bet aš negalėjau nepabučiuoti 🙂
Meilė ir ramybė tyliai tūno prie močiutės kojų, kaip koks tingus katinas…
Ir eidama namo, eilinį kartą pagalvojau, kaip viskas reikalinga. Netiesa, kad seni žmonės, mūsų šaknys, vargina. Net jei kaip paršas pamiršti kartais jiems paskambinti, visuomet širdies kampely jauti šilumą ir tylų džiaugsmą, kad jie dar yra, kad jie mūsų visad laukia, kad jie mums davė gyvenimą- stebuklą, kurį mes vėl duodame savo vaikams…
… Gera… Gera, kai gali išeiti į lauką, giliai giliai įkvėpti šaltoko oro, pervesti akimis spalvų gausybę medžių lapuose, gera einant čežinti po kojomis lapus, gera einant į darbą rasti gražų kaštoną ir kyštelti jį į kišenę, kur visuomet jį jausi, kai sugalvosi ten susikišti atšalusias rankas 🙂 Gera einant iš bibliotekos pasirinkti lapų ir sukišti juos namie džiovinti, gal kažkam kažkada bus iš jų padarytų atvirukų… :))
Regina, 2009-10-21 11:53:44
Neseniai Jus radau. Ačiū. Tai atgaiva širdžiai. Kodėl neužbėgau pas jus anksčiau į svečius? Negaliu pati suprasti savęs… Ačiū, kad esat, kad priimat, kad…
Jolanta, 2009-10-21 16:30:45
Ir aš….
zyle, 2009-10-21 19:31:10
Ateinu į šią svetainę kaip einama prie šaltinio karštą dieną.
Prisimenu prieš 15 metų kasmet kopdavome į Karpatų kalnus, kur įsikurdavome pas aukštai gyvenančius meteorologus. Kai burzgiantis ir dūmus leidžiantis Pazikas užveždavo mus iki tos vietos, kur toliau galima tik pėsčiomis kilti, sustodavome kalnų papėdėje po neišmatuojamo aukščio eglėmis. Ten buvo suoliukas ir tryško iš kalnų šaltinis. Koks šaltas ir gardus Karpatų kalnų vanduo ! Tą suolelį ir šaltinį dažnai sapnuoju.
Paklaidžiojus interneto ir el. laiškų brūzgynuose, visada atbėgu prie ŠIO šaltinio.
Ačiū Jums, kad esate.
Rimvydas, 2009-10-22 01:42:43
Rasai: Kodėl tu ne rašytoja? 🙂
aušra, 2009-10-22 09:01:42
ir aš šia svetaine pradedu kiekvieną rytą. Tai tarsi rytinė kava ar koks kitas ritualas. Nedrįstu čia rašyti, nes jaučiu kad niekada taip gražiai nesugebėčiau. Tačiau žaviuosi žmonių sugebėjimu reikšti mintis. O p. Burgiu žaviuosi nuo pirmo apsilankimo statybos fakulteto salėje, kai su sūnumi atvykome į mokslo lyderių turnyrą. Dabar jau maniškęs baigęs Jūsų gimnaziją, bet Jūsų mintimis nuolat žaviuosi.
Burgis, 2009-10-22 18:01:40
Na, jūs, mielos viešnios, girkite, bet nepersistenkite – išpuiksiu… :-). Ačiū.
Rasa, 2009-10-23 19:47:52
Rimvydui: kai sugebėsiu parašyti tokią knygą, kad net pati norėčiau tokią nusipirkti, tada gal pabandysiu 🙂