Dažnai tai būna viena sekundė, viena akimirka, po kurios viskas pasikeičia…
*
Išgirdai. Pamatei. Supratai. Išdavystė neištikimybe tokia akivaizdi, kad net jis neneigia…
Bet tu dar gali netikėti!
Gal jis keršija – jai, tau, sau? Gal tai meilės tau, o nemeilės jai išraiška? Gal jis nori pasitikrinti, ar gebės grįžti, ar tu sugebėsi atleisti, priimti?
*
Ištyrė. Pažiūrėjo. Patikrino. Dar kartą patikrino. Kitaip patikrino. Diagnozė šiurpi…
Bet tu dar gali netikėti!
Vis tiek jie klysta! Būna – ir mirtis atsitraukia… Ir tu dar gali ne tikėti pomirtiniu gyvenimu, o netikėti, kad mirtimi viskas pasibaigia.
*
Neatėjo. Paskambino, pasakė, kad įsimylėjo kitą, geresnį, gražesnį, kad daugiau niekada nebeateis…
Bet tu dar gali netikėti!
Judu jauni, jokie sprendimai neįsigalioja be dešimtmečių bandomojo laikotarpio. Meilės nuo susižavėjimo neskiria 99 procentai jauniklių – toks gamtos dėsnis, verčiantis daugintis…
*
Bijojai blogo rezultato, bet šio egzamino rezultatas ne blogas, o tiesiog žudantis… Aišku, kad ten, kur labai norėjai, tikrai nebeįstosi studijuoti…
Bet tu dar gali netikėti!
Neįstosi ten, įstosi kitur, kur tau ir vieta, kur tavo laimė. O gal po metų, po dviejų įstosi ten, kur labai norėjai, ir mėgausies tuo, kad jau turi patirties – studijų ir gyvenimo.
***
Anądien per TV pažiūrėjau tokį rusų filmą apie žmogų, kurio artimas draugas gydytojas pasakė: „Liko mėnuo…“. Siužetas apie tai, kaip tas pasmerktasis paskirstė savo tolesnius veiksmus. Melas visa tai, muilo opera! Gamtos mums duotas amžinasis saugiklis – niekada, iki paskutinio atodūsio nepatikėti. Nuostabus gėris tas saugiklis.
Atsakymai
Burgis, 2013-06-10 14:00:26
Įverčiams…
petras, 2013-06-10 14:40:43
Iš pesimisto – optimisto serijos 🙂
Burgis, 2013-06-10 15:06:17
Pastebėkite, kad pirmiausia „budėtojai“ sukala minusus… Ot, dirba žmonės!
Rasa, 2013-06-10 15:25:23
🙂 Tereikia viską priimti. Priimti kaip vertybę ar tiesiog kaip duotybę, rasti gerąją visa ko pusę. Tada ir matai realiai ir priedo žinai, kad viskas į gera… 🙂 Gyvenime daug durų, užsiveria vienos, atsiveria kitos…
Na, tik, žinoma, kai namie prie vienintelio namuose tualeto lauki, tai tada sunkiau tai suprast 🙂
Adefagija, 2013-06-10 16:03:43
Šitas serialas vadinasi “Viltis – durnių motina, o tėvas -teleloto”.
Kiekvieną pirmadienį, pasitikrinusi loterijos bilietus, prakeikiu savo kvailumą ir atsižadu daugiau pirkti, nes kaip į paminklą metų metais įkaltas įrašas: “Jūsų bilietas nieko nelaimėjo. Žaiskite dar kartą!”
Ir aš vėl žaidžiu, nes man liepia….nes aš savo akim netikiu, kad neišlošiau,….nes aš žinau, kad aš galiu….Aš galiu, – jeigu ir neišlošti, tai bent sukrauti kapitalą loterijos organizatoriams…
AŠ – GALIU!
Justina, 2013-06-10 16:42:28
Įstojimai-neįstojimai priminė man vieną anekdotą. Gyveno senais laikais Rusijos kaime vaikinukas, kurio gyvenimo svajonė buvo dirbti Maskvoje bazėje sandėlio vedėju. Deja, nelemta buvo jo svajonei išsipildyti – prie mokslų visiškai nelinkęs buvo. Po 10 metų atvažiuoja tas pats vaikinukas (jau visas vyras) brangiausiu automobiliu, gražiausiu kostiumu apsirengęs Maskvoje papuošalų parduotuvę. Išsirenka labai brangų deimantų vėrinį ir deda lagaminą pinigų ant prekystalio. Pardavėja nustemba – tai kaip jūs čia, gi tiesiog čekį galėtumėt išrašyt. Vyriškis ilgesingai taria: “mmmm, jei aš rašyt mokėčiau, būčiau Maskvoj sandėlio vedėju dirbęs!” 🙂
Rūta, 2013-06-11 12:51:01
Adefagija, kelias jūsų žinutes perskaičiau jau. Piktas jūs žmogus. Bet pikti juk irgi turi teisę į nuomonę…
Ačiū už įrašą. Man jis vienas iš gražiausių ir prasmingiausių, kuriuos kada nors čia skaičiau. Prisipažįstu, ir aš neretai naudojuosi teise netikėti 🙂 O tada kažkaip stebuklingai atsiranda naujų norų, tikslų ir jėgų jų, jau kitų, siekti. Tarsi taip ir turėjo būti.