Taip aš kadaise rašiau Jai, būsimai, dar nežinomai…
Ir ji tokia pasirodė mano kelyje!
O iš jos gimė mūsų vaikai – ir gi tokie.
O iš jų gimė mūsų anūkėliai – irgi tokie.
***
Dabar jos dvi, anūkėlės, Laplandijoje. Matote, kaip ten gražu!
Bet po trijų dienų šiuose namuose mes būsime visi! Ir kiekvienas – kaip audra. Lyg žaibais karūnuotas.
Ir nuostabu, nuostabu, nuostabu! Ir šventė, ir jaunystė, ir šėlsmas!
Bet vis tik aš visada prieš tas audras šiek tiek nerimauju… Kad kas nors neužgautų, neužsigautų, kad kas nors svarbesnis už lėkštę ar taurę nesudužtų…
***
Tai ir jums rašau: didelėse šventėse – dideli greičiai. Daug juoko, bet daug ir triukšmo. Yra labai laimingų, bet yra ir pavargusių. Yra labai mielų, labai artimų, bet visada yra mielesnių, artimesnių. Matykite tai. Supraskite tai. Nesugadinkite švenčių.
*
Kitą savaitę čia gal nieko neparašysiu… Bus audra! Bus žaibais karūnuota!
Būkite laimingi!