Gavau naują užduotį: vasario 14 d. turėsiu būti Milano “La Scala” spektaklyje. Laimė, kad mudviem paskirtas ir gidas (mudviejų sūnus), nes šiaip nuo vakar esu senas ir kelionės be palydovų mane vargina. Kažin ką pasakys žmonės baltais chalatais?
Nuoširdžiai dėkoju visiems pasveikinusiems, bet stebiuosi, kad niekas nepareiškė užuojautos… Labai norėčiau, kad jūs kaip ir aš į visas panašias “šventes” žiūrėtumėte su didele doze humoro. Pažvelkite, štai mūsų pokštas:
Matote: ir moterys gerai nupieštos, ir vyrai prašmatniai apsirengę (nors nė vienas (atsiprašau – bent jau aš…) nemėgsta savo frako (tpfu – smokingo!), bet kitaip nebūtų pokšto…) Gerokai prieš pusiaunaktį restorane mes (aštuoni) buvome vienui vieni, todėl dainavome “Pas’vartyk, antela” ir kitas jaunystės dainas… Gėris!
Priminsiu jums, kad laikas yra tolydus, ne diskretus. Tai ir man priminė puiki, bet graudi draugo Antano dovana – vienas muzikos kūrinys. Nes muzika irgi yra tolydi, ypač smuiko muzika… Todėl toje muzikoje, tame laike mums lieka vienintelė galimybė: būti ten ir tada, kur ir kada turime būti. Ir nė viena būties akimirka nėra nei gera, nei bloga – tiesiog yra būtina.