Byla Nr. 20-9-00842-14. Penktoji dalis. Mirtina blokada

*

Kai prisimenu savo gyvenimą su kitais, kurį reikėtų laikyti auklėjimu, matau, jog tai buvo tik ydų mokykla. Žmogui, turinčiam supratimą apie grožį, o be paliovos verčiamam regėti šlykštybę, yra kančia, ir jis nenorom ima laikyti save kankiniu. Jei iš pagarbos stengsies nematyti blogio, tapsi veidmainiu. Jei nuolat, iš tos pagarbos, vengsi reikšti savo nuomonę, tapsi bailiu. O galiausiai, jei dėl šventos ramybės imsies kaltę už nepadarytus nusižengimus, nejučiom būsi pažemintas ir vieną gražią dieną patikėsi esąs menkysta; niekada negirdėdamas paskatinančio žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą; o kai esi priverstas užsikrauti ant pečių kitų paklydimus, pradedi niršti ant žmonių ir visos pasaulio tvarkos.

(Augustas Strindbergas. „Vienišas“)

*

Laikas baigti šią temą… Šis įrašas – paskutinis. Rytoj paskelbsiu tik epilogą.

*

Šiandien Kauno klinikose sutikau net tris jau beveik gydytojus – kadenciją baigusius gimnazistus. Tai šventė! Bet aš neįsivaizduoju, neįsivaizduoju, kaip šiandien būčiau galėjęs užsukti į buvusią Gimnaziją. Reikia paaiškinti – kodėl.

Šis nuostabus mūsų Mokytojas, labai mielas žmogus Bronius Žėkas jau senokai paliko šį pasaulį… Bet aš nežinau – kada. Tik vakar Skirmantas, buvęs Gimnazijos budėtojas, patvirtino man tą faktą, kad Mokytojas miręs. Va, kaip dabar gyvenu…

*

Prisimenate, pokalbiuose su Paulina ir jos tėvais aš sakiau: „Blokada bus mirtina.“ Pasakojau atvejį, kaip steigėjai privertė mane priimti signataro anūkę, bet klasės blokada buvo tokia, jog tėvai po kelių mėnesių tą gerą mergaitę perkėlė į kitą mokyklą. Pasakojau, kad Paulina  suprastų – pasilikdama ji sulauks tokios blokados.

Aš klydau…

*

Sužinojęs, kad man iškelta baudžiamoji byla, pedagogų posėdyje (paskutiniame…) aš pasakiau mokytojams:

– Gali netrukus būti taip, kad aš nebegalėsiu nieko kalbėti ir daryti. Tada jūs kalbėkite ir darykite.

Ir taip atsitiko.

Jau rašiau, kad spalio pabaigoje guliau į ligoninę, spalio 29 dieną man atliko kraujagyslės stentavimo operaciją. Grįžęs iš ligoninės aš supratau, kad mano Gimnazija jau pasikeitusi ir aš turiu ją palikti. Gruodžio penktoji buvo mano paskutinė diena Gimnazijoje…

*

Kokį pasikeitimą pamačiau Gimnazijoje?

Aš pasiūliau pavaduotojai Daivai Sutkevičienei, Paulinos klasės vadovei, bent pasikeisti su kuo nors vadovaujamomis klasėmis. Ji to nepadarė. Aš stebėjausi teisme, kaip tie kaltintojai nemato akivaizdžios keistenybės: trečiojo, klasėje įrašyto pokalbio metu, klasėje sėdėjo Sutkevičienė. Tai jei tas mano pokalbis buvo nusikalstamas, tai Sutkevičienė yra nusikaltimo bendrininkė! (Kokia analogija su TV „išmėsinėtu“ epizodu su auklėtoja, kuri aprėkė neįgalią mergaitę, neteko darbo; visi pabrėžė, kad greta auklėtojos buvo jos kolegė…).

Tai Sutkevičienė man pasakė, kad, man išėjus iš klasės, Paulina linksmai klasės draugams pasakė: „Matėte, kaip direktorius išsigando?!“ Bet teisme to Sutkevičienė nepasakė… O mano advokatai buvo net užsimoję išsiaiškinti, kieno juokas girdisi įrašo pabaigoje…

*

Tėvų susirinkime (man paskutiniame…) viena mama pasakė: „Kol ta merga sėdės klasėje, mes savo vaikų į Gimnaziją neleisime!“

Bet leido…

*

Tėvai ta proga sukūrė tėvų komitetą. Į jį pasisiūlė vienos mūsų mokytojos vyras. Jų vaikas įstojo (ar pateko?…) į mūsų Gimnaziją. Aš to vyro prašiau atsisakyti vietos komitete.

Neatsisakė…

*****

Gerai, bandau visa tai suprasti. Iš Gimnazijos išėjau gruodžio 5 d., o kaltinamąjį aktą gavau gruodžio 12 d. Mokytojai ir moksleivių tėvai netikėjo, kad būsiu teisiamas? Gali būti, juk ir aš pats netikėjau. Bet visą tą mėnesį eiti į klasę ir mokyti Pauliną, kuri pašalinta (nepašalinta? tai pašalinkite! juk visi nusprendėme, kad į Gimnaziją priimame tik pasirašiusius sutartis.) galima tik kaip nors kitaip paaiškinant. Kaip? Aš nežinau… Apie ką jūs, mano kolegos, visą tą mėnesį kalbėjotės tarpusavyje, su Sutkevičiene, su Narkevičiumi, kuris nepasirašė to rašto, kurį pasirašė Paulina? Aš nežinau…

*

Bet aš žinau, kodėl klasė nesurengė blokados! Žinau, kodėl Sutkevičienė nepaliko klasės. „Teisingas gimnazistas“ (taip jis pasirašė anoniminį laišką man…) parašė man, kad buvo trečioji gimnazistė, kurios Sutkevičienė „nematė“ rūkančios. Tada aš supratau, kodėl ta gimnazistė (aš ją gyriau, paklausykite įrašus!) parašė man laišką, gindama Pauliną…

*****

Įkaitų drama, štai kas! Įkaitų ir toje klasėje, ir, ko gero, visoje Gimnazijoje, buvo daugiau nei aš maniau. Vaikai, matyt, uždraudė tėvams imtis ryžtingų veiksmų. Ir iš mokytojų, matyt, buvo įkaitų, ne tik Sutkevičienė.

*****

Aš išėjau… O tada prasidėjo Stokholmo sindromas. Įkaitai prisitaikė prie pagrobėjų.

Tas rektorius, kuris, kalbėdamas su manimi, bent kelis kartus pakartojo: „Išmesk tu tą mergą!“, nė piršto nepakrutino man išėjus…

L. Narkevičius pusę metų vadovavo gimnazijai, bet nė nebandė įgyvendinti teisingumo pagal sutartį. O teismas, neva, negalėjo suprasti, kodėl aš, o ne mane pavaduojantis Narkevičius, norėjau pašalinti Pauliną. Todėl…

O tada atėjo naujas direktorius, kuris iškart užėmė poziciją: jūsų buvusieji reikalai manęs nedomina. Nei susitiko su manimi, nei paskambino, nei parašė… Nė karto! Ir išdavė negaliojantį brandos atestatą…

***

Koks nors pašalinis žmogus gali pagalvoti: tai gal Adžgauskai ne po lygiai, bet teisingai pasidalijo gautą grobį: sau, rektoriui, Narkevičiui, Sutkevičienei, prokurorui ir kt.? Kas nori – taip gali galvoti, bet tik ne aš! Adžgauskams su niekuo nereikėjo dalytis – jie turėjo įkaitų. Ir jie tai žinojo jau pradėdami ataką prieš mane. Ir todėl tie įkaitai man paskelbė mirtiną blokadą: jokių laiškų, jokių skambučių man; nurodymai moksleiviams – nieko man nepasakoti! Mano bylos tema – jokių komentarų žiniasklaidoje, šioje svetainėje.

***

Ir aš daug ko nežinau… Ir visai nebenoriu nieko žinoti apie tuos, kurie pasirinko tokį kelią. Man gaila jų, man gaila jų vaikų, kurie anksčiau ar vėliau supras – išdavystės vis tiek nepateisinsi…

Ir nieko nebedramatizuoju… Beveik pustrečių metų prabėgo, viskas grimzta Laiko rūke… Dabar tie mano 25-eri metai Gimnazijoje – kaip gražus sapnas. Bet gal aš tikrai buvau labai blogas direktorius?

*

Vienos tokios replikos gana, kad tuo nepatikėčiau:

Žurnalistė aiškiai Adžgauskų

Vis tiek noriu, kad jūs, buvusieji kolegos, būtumėte laimingi! Vis tiek tikiu, kad kažko aš ir jus išmokiau šia paskutine pamoka…

Atsakymai

Ieva, 2017-02-14 10:28:40

ašaros pabiro beskaitant.. kokia neteisybė!.. ačiū, Direktoriau, už nuostabius metus mūsų Gimnazijoje ir tuos kelis (ne)tikėtus susitikimus po jų!

Burgis, 2017-02-14 10:38:36

Ievai: Tu, Ieva, esi pasaulio gėris!

Matilda, 2017-02-15 06:53:31

Nors graudu skaityti.Bet Jūs esate teisus. Jūs nugalėtojas.. Geriau ryški Saulės šviesa, negu pastovus šešėlis ir baimė. Būkite laimingas. Kaip ir aš- nes vieną savo mokinį ,,nusiunčiau” Jums. Jis ir dabar dėkoja, kad buvau tas žmogus, kuris Jus abu suvedė. Jūs jį gerai pažįstate- Andrius, toks ,,paplaukęs matematikas”.

Mokskeivis, 2017-02-16 13:57:32

Direktoriau, dėkoju už pamokas. Tuo pačiu, kol tema dar nėra pasibaigusi, norėčiau priminti, kad buvo ir įrašas “Requiem pirmajam mane gynusiam advokatui Arūnui Paukštei”, kurio turinys turėjo būti paskelbtas po visų teismų.

Teismams pasibaigus, ar galėtumėte šį turinį paskelbti? Manau, jis neatsiejamas nuo šios temos, pamokų serijos. Dėkui.

Burgis, 2017-02-16 16:14:11

Moksleiviui: ačiū Tau, Gerasis Žmogau! Parašysiu čia trumpai, nes aš pajutau, kad nebeverta plėtoti šios temos: kas suprato – suprato, kas nesuprato – tegu gyvena nesupratę…

*

O advokatas Arūnas Paukštė amžinai liks mano atmintyje kaip labai geras, labai mielas, labai profesionalus žmogus. Tu, moksleivi, negali nė sapne susapnuoti, kaip aš jaučiausi, kai turėjau eiti į tą buvusį KGB pastatą, kuriame siekiau reabilituoti savo šeimą dėl tremties į Sibirą, negalėdamas viešai net pasakyti, kada eisiu, kur eisiu ir ko eisiu. Ir va tada Advokatas buvo vienintelė mano atrama, kitaip būčiau visai sugniuždytas… Juk aš, docentas, mokslų daktaras, Gimnazijos direktorius, kadaise baigęs mokyklą aukso medaliu, dviejuose universitetuose negavęs nė vieno mažesnio už maksimalų pažymį, buvau paverstas kriminaliniu nusikaltėliu! Tada Advokatas mane guodė, gynė, ramino…

O paskui išėjo iš gyvenimo… Kas paneigs, kad jis galvojo padaręs klaidų mano byloje? Ar pastebėjai, kad žiniasklaida kažkaip „nepastebėjo“ ryšio? Tegu jie visi apie tai galvoja…

sonata, 2017-02-20 22:48:49

Prometėjas, padovanojęs žmonėms ugnį, buvo žiauriai nubaustas. Išgąsdinot šių laikų dzeuselius. Mergiotė su savo gimdytojais buvo tik labai patogus įrankis. Užtat tvirtai jautėsi. Tvirtai jautėsi ir susidorojimo grandinės dalyviai – gal ir geri profesionalai pedagogai, bet ne Mokytojai. Jūsų klaida buvo tik viena – šildėt užanty kiaušinius, iš kurių išsirito ne paukščiai, o šliužai.