*
Tęsiu pamokas. Primenu, kad rašysiu daug, bet niekas nėra verčiamas skaityti…
*
Bet žemėje tamsu, mielas drauge, karstas iš storų lentų, o drobulė nepersišviečia. Galima matyti sielos akimis, taip, žinoma, jei ta siela yra ir jei jinai turi akis! Deja, tuo nesi tikras, niekados nesi tikras. Antraip atsirastų kokia nors išeitis, pagaliau priverstum žmones rimtai į tave pažiūrėti. Juk įrodyti jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi. Kol esi gyvas, jiems tu abejotinas atvejis ir neturi jokios teisės būti kitaip suprastas kaip tik skeptiškai.
(Alberas Kamiu (Albert Camus). „Krytis“)
*****
Istorikai turėtų rūpesčių, jei neberašyčiau… Jie negalėtų suprasti: gimnazistė atvirai, ciniškai pažeidė taisykles. Priėmimo į Gimnaziją ir mokymosi joje sutartį buvo pasirašiusi ir ji, ir jos motina. Visi iki vieno gimnazistai žinojo, kad taisyklės taikomos vienareikšmiai. Direktorius pasiūlė paprasčiausią, aiškiausią, mažiausiai pažeidėjos gyvenimą gadinančią orią ir garbingą išeitį – pakeisti mokyklą.
*
Ir tas direktorius buvo dvejus metus tampomas po teismus, šmeižiamas žiniasklaidoje! Kodėl?!
*
Pradėsiu nuo galo. Prisimenate, įraše girdėjote, kaip aš sakiau: „Blokada bus mirtina!“ Ir aš pasitraukiau tada, kai supratau – jokios blokados nebus. Ir jos nebuvo. Visuomenė jau buvo pasikeitusi. Ir Adžgauskai tai suprato anksčiau už mane…
*
O dabar – nuo pradžių… Aš daug kartų esu sakęs: Gimnazija yra krištolo rūmai, pastatyti durpyne. Be pamatų. Kol laikau ją ant ištiestų rankų – ji graži!
Mes ilgai kūrėme tą mokyklą – ketvirtį amžiaus. Tik pagalvokite – ketvirtį amžiaus!
Iš pradžių aš atėjau laikinai. Gi buvau docentas, ne direktorius. Man pasiūlė pavaduotoją, kurio tėvas buvo mano kolega. Nesirinkau. Nebūtinai sūnus panašus į tėvą. Po tas pavaduotojas į Gimnaziją atsivedė savo žmoną, du savo vaikus… Ta žmona dirbo gerai, jai duodavau geriausius papildomai apmokamus darbus, kol ji iš viso to apsigynė disertaciją, pasakė „Man neapsimoka“ ir išėjo. Sūnus sulaužė taisykles ir klastingai išsisuko. Tėvas pradėjo projektą „pasikeisti su direktoriumi“…
*
Tai tik viena gija. Kad suprastumėte. Mes visada turėjome daugiau priešų nei draugų. Suprantama: kam ta mokykla, jei joje nesimoko (negali įstoti) mano vaikas!
Iš 3-5 kasmet mes pradžiugindavome vieną šeimą, kitos likdavo opozicijoje…
„Tu sukūrei jurtų sistemą!“ – rėžė man į akis vienas dekanas.
Vienas rektorius paskambino ir pareikalavo priimti vieno „Achemos“ veikėjo vaiką. Aš pasakiau, kad mes priimame pagal taisykles. Tada sužinojau (vėliau tai patvirtino Gimnazijos valdybos pirmininkas), kad mano dienos Gimnazijoje suskaičiuotos.
*
Netrukus mieste pamačiau automobilį su užrašu „KTU Vaižganto progimnazija“. Po to atsirado KTU licėjus… Manęs į tuos projektus nekvietė. Kam reikalingas tas, kuris nepaklūsta?
*
Mes ilgai ėjome tuo keliu… Kadaise Gimnazijoje buvo rūkančių mokytojų. Kadaise mes švęsdavome Gimnazijoje su vynu, šampanu. Kadaise „Šimtadieniai“ buvo su gėrimais…
*
Labai sunku buvo išsilaikyti su gaunamu finansavimu. Kūriau visokiausius projektus. Pavyzdžiui, skatinimo fondas buvo sudaromas taip, kad paremtų geriausius atsiliekančiųjų sąskaita, bet ir Gimnazijos reikmėms šis tas liktų. Kiek kartų keitėme tą įmantrią sistemą!
*
Pradėjome „Mokslo lyderių turnyrus“. Premijas geriausiems išdėliodavau vokuose scenoje, kol vokus pradėjo pasiiminėti ne tie… Apmokėdavome atvykėliams iš kitų miestų kelionių išlaidas, kol kauniečiai susiprato nueiti į autobusų stotį ir prisirinkti bilietų iš Klaipėdos…
*
Devynis mėnesius valstybės kontrolierius aiškinosi, kodėl mes mokame „maistpinigius“ atvykusiems iš kitų miestų, bet negyvenantiems bendrabutyje. Mane ir buhalterę nubaudė. Kai ministerijoje finansistas pradėjo ant manęs rėkti, aš paklausiau: „Ar Jūs manote, kad aš vagiu?“ Jis pasakė: „Ne…“
*
Gimnazija galėjo žlugti tada, kai moksleiviai KTU centriniuose rūmuose surengė „Kalbos kultūros kongresą“, pasikvietė į jį du Seimo narius…
Gimnazija galėjo žlugti tada, kai gimnazistai Palūšėje surengė masines išgertuves…
*
Aš sėdėjau KTU auloje tada, kai buvo išrinktas dabartinis rektorius ir žinojau – jei išrinks ankstesnįjį, rytoj aš jau nebūsiu direktorius…
*
Nepasitenkinimas tuo užsispyrusiu, nepaklusniu direktoriumi kaupėsi visur: KTU, mieste, ministerijoje, žiniasklaidoje… Tik prisiminkite, su kokiu džiaugsmu žiniasklaida pylė ant mūsų pamazgas už „Paukščių ir gaidžių apdovanojimus“!
*
Moksleivius auklėjančios taisyklės keitėsi, griežtėjo. Pavyzdžiui, buvau įdiegęs užstatų sistemą, kad moksleiviai negadintų inventoriaus. Baigiantiems Gimnaziją pasiūlydavau patiems žiniaraštyje nurodyti, kokią užstato dalį nori atsiimti. Niekada nepamiršiu, kad Marija Jaroslavskaja ir Veronika Pliuščeva buvo pirmosios, žiniaraštyje parašiusios nulius. Visai neseniai Marija Palo Alto mieste pagimdė dukrelę savo vyrui Audriui Masalskiui – Gimnazijos absolventui, kompiuterių genijui. Yra visuotinė Visatos teisybė!
*
Tai kaip gi man pavyko taip ilgai išsilaikyti? Tik todėl, kad mes visada turėjome įkaitų! Gimnazijos prestižas buvo toks didelis, kad į ją savo vaikus atvedė prorektoriai, dekanai, žymūs gydytojai, teisininkai, verslininkai… O tada mano uždavinys buvo nesunkus: dirbau taip, kad tiems vaikams būtų gera. Mėgavausi! Ir praradau budrumą… Man atrodė, kad visuomenė jau suprato, kad gėrį reikia apginti, bet aš klydau. Adžgauskai tai suprato ir puolė…
*
Tuo metu, kai jie puolė, visa Gimnazijos juridika per ketvirtį amžiaus buvo nušlifuota iki tviskesio. Tik prokuroras Osvaldas Stadalius beviltiškai ieškojo plyšių, nes jis, matyt, iš kitos visuomenės. Bėda buvo kitur – Gimnazijoje ir už jos nebebuvo imuniteto. Niekšybei nebuvo pasipriešinta.
*
Aš vis galvoju ir galvoju: jei Gimnazijoje tuo metu būtų dar dirbę Laima Kalvaitienė, Audronė Poškienė, Vida Jurkienė, Vilmantė Liubinienė, Roma Vaitiekaitienė, Viktorija Vilkauskaitė, Algirdas Šulčius, Mindaugas Šiūša, Vilija Gediminskienė, Ina Dirgėlienė, Afimija Stepanianienė, Vytautas Žilinskas, Bronius Žėkas, tai kartu su tuo metu dirbusia ištikimąja mano gvardija jie būtų sudarę tokią sieną, kad visi tie niekšeliai būtų ištiškę į ją!
*
Deja, istorijos nepakeisi. Bet ir to gėrio, kurį mes patyrėme per ketvirtį amžiaus, nesunaikinsi!
***
Antroji pamoka. Jokie teisės ir „teisės“ aktai, jokios instancijos tavęs neapgins, jei neapgins tavo darbai ir tau ištikimi žmonės.
*
Laukite tęsinio…
Atsakymai
Paulius, 2017-01-20 08:25:23
Daug ko pasimokyti galima iš Jūsų. Ačiū
Amber, 2017-01-20 11:54:06
Garliavos pavyzdys parodė, kad kartais nei teisė, nei ištikimi žmonės negali apginti. Jūsų atveju galima pasakyti, kad “žaidėte nesavo smėlio dėžėje”.
Dėl Alberto Kamiu pastraipos. Istorijoje yra pilna tokių pavyzdžių. Aš numanau, bet reikėtų pasidomėti, kieno tai filosofija, kad miręs žmogus yra vertingesnis nei gyvas.
Dėl to, kad žiniasklaida jus šmeižė. Žiniasklaida yra pelno siekianti organizacija, todėl skandalai yra jų pajamų šaltinis. Šiai dienai, kaip ir komunistinėje valstybėje, žiniasklaida yra politikos dalis. Nežinau, kas yra pasakęs, bet yra toks pasakymas: “Žiniasklaida ne tik pastato prezidentus, bet ir nuverčia juos”.
Amber, 2017-01-20 12:55:05
https://www.youtube.com/watch?v=MTN3s2iVKKI
https://www.youtube.com/watch?v=jxiT30N6ti4
ainana, 2017-01-20 14:31:18
Siauciunas spaude labiau negu Barsauskas ?
Burgis, 2017-01-20 16:06:43
ainana: atviras grasinimas šimtą kartų geriau už klastingą niekšybę.
Esencija, 2017-01-20 16:38:13
O kur dingo visi tie pajuodintai išvardyti mokytojai, kuriiuos pavadinote ” ištikimąja mano gvardija”? Išmirė, išėjo į pensiją, pakeitė darbovietę?
Ir kodėl daugiau turėjot priešų negu draugų? Vien dėl to, kad nepriėmėt mokytis kažkieno atžalų?
Burgis, 2017-01-20 16:51:24
Esencijai: trys jau išėjo anapus, kiti pakeitė darbovietes arba įsidarbino „Sodroje“. Mokytojų kaita Gimnazijoje pirmaisiais metais buvo didelė, nes krūviai buvo maži…
*
Rašiau: priimdavome tik kas trečią ketvirtą pageidaujantįjį; bent jau aš nepriėmiau nė vieno „pro užpakalines duris“ ir nepaklusau „telefoninei teisei“. Iš kur tam pasitenkinimui Gimnazija, direktoriumi atsirasti? Pavydas – nacionalinis bruožas.
Burgis, 2017-01-20 19:16:10
Esencijai_Adefagijai: pailsėkite…
Dalius, 2017-01-20 20:24:14
Įdomių dalykų parašėte apie visokias Jus blašiusias sroves direktoriaujant. Bet tai matyt yra natural kiekvienoje organizacijoje, o dar natūraliau ypatingoje organizacijoje – KTU gimnazijoje, kuri buvo geriausia savo metu. Dabar kvaila dairytis atgalios, bet gal reikėjo ją padaryti privačia? Arba įsteigti savo privačią gimnaziją? Tada bent jau valdininkų būtumėte atsikratę.
Burgis, 2017-01-20 20:52:22
Daliui: taip, idėją steigti privačią gimnaziją svarstėme. Bet… Tik Kauno klinikos ir mano šeima žino, kodėl tos idėjos atsisakėme.
no name, 2017-01-20 21:04:08
p. Burgi ir Daliau, paradoksalu, bet, manau, būtent ne-privačioje gimnazijoje buvo galima pasiekti tų tikslų, kurių p. Burgis pasiekė KTU gimnazijoje. Jeigu ji būtų privati, būtų daug daugiau (tikėtina) pagundų žeminti tiek priėmimo kartelę, tiek susitaikyti su “skambučių” kultūra (bent jau trumpuoju laikotarpiu) arba reikėtų (siekiant išlaikyti aukštą ugdymo lygį) labai jau didelio ir nepriklausomo finansavimo. Ir mokytųsi tokioje privačioje gimnazijoje (galimai) mokiniai kaip “studentai” MRU, kur neretai gauna aukštojo mokslo diplomą išperkamosios nuomos būdu…Nes juk bendra taisyklė yra tokia (ypač tokiose country in transition kaip LT) – kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.
Dalius, 2017-01-20 21:15:07
No name – visada sakiau ir sakysiu, kad bet kokios organizacijos sėkmė visų pirma jos vadovo nuopelnas! Tad Jūsų keliami nuogastavimai neįmanomi, kaip, kad neįmanoma papirkti ar kitaip daryti įtaką Direktoriui (piliečiui iš didžiosios raidės) Burgiui. Ir nesvarbu kur jis dirbtų – valstybinėje gimnazijoje, UAB’e ar dar kažkur. Galite sakyti, kad svarbiausiai komanda ir t.t. Bet tai išvestiniai dalykai, nes svarbiausias Vadovas su visu savo žavesiu (charisma), žiniomis, energija, talent ir pan.
no name, 2017-01-20 21:22:24
p. Daliau, mūsų valstybėje tokia privati gimnazija greičiausiai tiesiog neišgyventų dėl finansinių aspektų. Gali būti tobuliausias vadovas, bet jeigu ateina žmogus, kuris moka pinigus už savo labai vidutinių gebėjimų atžalos mokslus, o tu neturi vidinių resursų (finansinių, beje, ne tik vertybinių) pasakyti “lauk”, tada tokiai gimnazijai išgyvent labai sunku neįsiveliant į “kompromisus” su sąžine. Pažymiu, kad p. Burgio moralinėmis/vertybinėmis nuostatomis visiškai neabejoju (nors žmogų “žinau” tik iš šios svetainės). Taip, nesiginčiju, kad vadovas – labai svarbu, bet veikimo laisvė – taip pat.
AŠ, 2017-01-23 09:23:04
Direktoriau,
Mano duomenimis iš išvardintų mokytojų jau penki
amžinos mrdžioklės šalyje.
Burgis, 2017-01-23 09:37:09
AŠ: štai kaip! O aš žinau tik tris… Būčiau dėkingas, jei parašytumėte man ([email protected]) visų penkių pavardes. Visi man paminėti Mokytojai yra mano gyvenimo džiaugsmas…
Raimonda, 2017-02-26 12:28:02
Tų mokytojų nepamiršim, turbūt tai ir yra jiems didžiausia padėka.