„Dar šiame būrelyje susipažinau su savo bendraamžiais ir mokiausi pas labai gerą mokytoją. Ir man labai patiko, kad mokytojas atsakydavo į visus klausimus.“
(Aurimas)
Buvo labai smagu kaip paskatinimą arba pagyrimą gauti saldainius.“
(Joris)
„Faktas yra tas, kad kartais eiti nenorėdavau, bet kai nueidavau būdavo smagu.“
(Kristupas)
***
Tai mano penktokai parašė! Ačiū, vaikai!
Bet aš ne mokytojas…
Aš galvoju apie mokytojus, kurie mokys mano anūkėlius. O, kaip aš noriu, kad jie būtų geriausi pasaulyje! Aš sutinku jiems mokėti premijas kiekvieną mėnesį!
*
Bet aš noriu, kad ir mūsų gimnazijoje dirbtų geriausi Kauno mokytojai!
Bet aš noriu, kad Lietuvos mokytojai būtų geriausi bent jau Europoje!
Tai aš ir noriu, kad bent po Prezidento rinkimų būtų radikaliai pakeistas požiūris į mokytojus.
Aš noriu, kad į edukologijos studijas būtų pakviesti geriausi abiturientai ir jiems būtų paskirtos didžiausios stipendijos (pasirašius sutartį dirbti mokykloje bent dvejus metus po studijų).
Aš noriu, kad dabar geriausi dėstytojai, mokytojai mokytų kitus mokytojus profesinių dalykų. Tiems mokytojų mokytojams reikia mokėti daug, o tie besimokantieji mokytojai neturi mokėti (ta prasme – pinigų…) nieko.
*
Nieko nepadės kompiuteriai, projektoriai, baldai… Mokytojas, tik mokytojas yra mokyklos kokybės garantas!
Atsakymai
Burgis, 2014-05-15 12:29:22
Pritarkite…
ir, 2014-05-15 13:06:43
Pritariu,kad mokytojais turėtų dirbti asmenybės.Bet galvoju,kad ir pati sistema turėtų keistis,nes tai labai svarbu.Kaip pavyzdį galėčiau duoti Valdorfo pedagogiką,kurią truputį pažįstu.Ten dirba įvairių sugebėjimų žmonės,bet pati ugdymo sistema suteikia tam tikrus rėmus ir įgalina žmogų dirbti geriau.Na,bent jau man taip atrodo:)
dar pridėčiau,kad ir vaikų darželiuose būtų pačios geriausios auklėtojos,nes dabar jų darbas nuvertintas žemiau mokytojų.O juk anot kai kurių mokslininkų,žmogaus gyvenime pirmieji 7 metai patys svarbiausi.
ST, 2014-05-15 15:58:09
Pirma mintis buvo – “Nusileisk, dangau, ant žemės.” 🙂 (V.Šimkus)
Antra mintis – jei taip paėmus gerą ir prastą mokyklą ir sukeitus jų mokytojus… Gal ir rezultatai pasikeistų?
Ora, 2014-05-15 16:41:33
Mintys apie mokymą yra labai geros, nes šiuo metu iš tikrųjų trūksta trūksta naudingų kvalifikacijos kėlimo renginių. Dauguma jų rengiami tik dėl paties rengimo, o iš tikrųjų naudos- nulis. Už mokamus seminarus ne visos mokyklos užmoka ir ten siunčia savo mokytojus. Tad padėtis labai prasta.
Jurate, 2014-05-15 17:46:51
Šios penktokų mintys priminė mano sūnaus trykštančias geras emocijas po kiekvieno susitikimo penktokų būrelyje, kurį vedė (vaiko įvertinimu) pats protingiausias mokytojas. Labai knieti paklausti ar taip pat pasiseks ir antrajam mano sūnui. Ar bus penktokų būrelis ateinančias mokslo metais?
Indra, 2014-05-15 17:53:15
Visi galvojame apie anūkus… Tėvams ir seneliams jie labai rūpi. Man rūpi. Jums rūpi. Jiems rūpi.
Kaip gyvens, ką vertins, ko sieks – gal dangaus, gal bus prisirišę prie žemiškų dalykų? Gal aukosis (bus Mokytojai, kurie turi vienintelius vaikus – savo mokinius), gal bus paaukoti gyvenimiškai rutinai, žemiškiems reikalams…
Bet anūkams svarbiausia, kad būtų labai geri tėvai, puikūs seneliai, kurie seka savo pasakas… Svarbi meilė, ryšys, jausmas, kad esi reikalingas ir reikšmingas.
O mokytojas gali būti tik geras – juk „blogas tas mokinys, kuris neaplenkia savo mokytojo“ 🙂 Daugelis jau aplenkia… Ir tai džiugina. Pamaina auga. Pasaulis jų rankose! Nėra ir nebus „prarastosios kartos“ – bent jau žmogiškąja prasme! Tikėsime mokytoju, jis pateisins mūsų lūkesčius, o jei netikėsime, mokytojas taps tuo, kuris rodo, koks yra puikus mokytojas… Rodo, bet nejaučia, nemyli, negyvena tuo, ką daro… Aš tikiu, kad mano anūkų mokytojai bus geri. O tėvai ir seneliai bus labai geri:)
qwerty, 2014-05-15 20:43:33
Geru mokytoju būti ir labai sunku, ir labai lengva. Tas pats žmogus vieną kartą gali būti nuostabus lektorius pamokoje, o kitą kartą tik to pirmojo šešėlis.Todėl, kad ne robotas. Asmeninės negandos, nesėkmės labai žeidžia savivertę. Kas akimirksniu atsiliepia darbo pamokoje kokybei.Aišku, sutinku, yra tokių, kurie nepaisant jokių asmeninių dramų pamokose išlieka vienodi. Aukštai profesionalūs. Teisingiau-tuščiai profesionalūs. Kas tolygui niekalui. Brokui.Todėl, kad tik laisvas, aukštos savivertės žmogus gali pamoką pravesti kūrybingai. Nes kiekviena pamoka – tai kūryba. Be kūrybos, be visiško savęs atsidavimo pamoka yra brokas (geriau nieko, nei brokas!) Kas yra? Banaliai pasakiau? Tačiau, tai gryna teisybė. Suknista gyvenimo realybė. Tiesiog taip yra.
qwerty, 2014-05-15 20:49:51
Būtų mano valia, tai mokyklose, seminarijose būtų du Karaliai. Du direktoriai. Vienas-ūkiui. Kitas – darbui su mokytojais. Kurio kompetencija-mokytojų savivertė. Nes visi žino, kad didžiausia netektis seminarijai yra tada, kuomet nors kiek nukenčia kurio nors mokytojo savivertė. Sąlyga:finansinio parašo teisė pas abu privalėtų būti vienoda.Gailiai juokauju, nes argi gali Karalystėje būti du karaliai?
qwerty, 2014-05-15 21:16:39
Dabar galvoju: koks malonus darbas būtų to direktoriaus, kuris būtų atsakingas už mokytojų savivertę!Per kelis kolidorius pajausčiau, kad kažkas kėsinas į šią svarbiausią gimnazijos vertybę. Kaip viesulas atlėkčiau į vietą. Jei reikėtų, kad apginti, panaudočiau visas priemones. Net ir kraštutines.Tuomet, kai problemos priežastys būtų mokytojo asmeninės, tai tokie dalykai, kaip pilnai apmokamos kūrybinės atostogos būtų lengviausiai išsprendžiamas dalykas…
Ema, 2014-05-15 21:27:30
Mokytojas turi labai mylėti: 1) vaikus/jaunimą, 2) savo dėstomą dalyką. Su kiekvienu mokiniu mokytojas turi dirbti lyg su savo vaiku.
qwerty, 2014-05-15 21:28:37
Regina)))
miklis, 2014-05-16 04:42:23
Apie mokytojus bei dėstytojus čia jau kažkada rašiau iš savo studentiškos pozicijos. Iš dalies, mintis buvo tokia, kad studentai (tas taikytina ir mokiniams) per daug jau įsprausti į rėmus ir per mažai palikta vietos saviraiškai. Truputį pradedu baimintis ar tik nebus taip, kad čia taip specialiai kažkieno sumanyta, kad užaugtų karta, kuri bus tinkamiausia dirbti kokį nors rutininį ir neįdomų darbą įstaigose.
***
Tuo metu, kai rašiau, aistros dar nebuvo atvėsę po įtempto, bet ne visiškai sėkmingo mokymosi. Galbūt čia dar truputį vaikiško ir naivaus mąstymo pas mane užsilikę, nežinau. Siekiau tik pačio geriausio rezultato, labai jau nusiteikęs buvau, kad turiu viską viską būtinai išmokti ir maniau, kad jei skirsiu pakankamai laiko, tikrai gausis. Nusvilau. Atsitrenkiau į rėmus – juk čia universitetas ir netgi tokie geri norai ne visada baigiasi laimingai. Mane aplenkė tie sąžiningesni, labiau atitikę jiems keliamus reikalavimus.
***
Dar universitete studijuojamas pastebėjau, kad studento – dėstytojo rolės kažkaip pernelyg panašios į darbuotojo – darbdavio. Manau, tai turėtų būt žalinga. Darbdavys dažnai gilinsis tik į atliktą darbą, bet nebūtinai pats užtikrins sąlygas tinkamai darbuotojo kompetencijai sudaryti. Ir tikrai, kaip Ema rašė, būtina mylėti vaikus bei savo dėstomą dalyką, bet, formaliai, algos už tai nepakels. Reikia, būtinai reikia, jog širdies įdėtų ir mokytojai, ir mokiniai. Kitais atvejais tiems, kurie tikrai įdėjo daugiau širdies, gali prireikti keleriopai daugiau pastangų.
***
Viskas susiję betarpiškai.
Meilė – užkrečiama, nemeilė irgi… Mylimi vaikai spinduliuos meilę savo darbuose, o jų vaikai irgi bus mylimi. Iš mokinių matyti, kiek į juos meilės įdeda mokytojai. Bet ir į mokytojus turi įdėt meilės valstybė. Ir būtų paradoksalu, jei mūsų šalyje būtų mylintys savo darbą mokytojai, nors šios profesijos valstybėje nebus priimta branginti. Vėlgi, talentingiems mokytojams daug sunkiau tokiais išlikti negatyvioje aplinkoje. Gali būti nedidelė saujelė gerų mokytojų arba mokyklų su išskirtiniais rezultatais, bet kažin, ar jie bendrame fone pakeis situaciją.
***
Pabaigai, pažiūrėkime, kokie atgarsiai iš lietuvių, pastudijavusių Olandijos universitete mainų programoje:
“Daugumos dalykų dėstymo lygis buvo itin aukštas, dėstytojų kvalifikacija stebino. Konfliktų studijas dėstė konfliktų centro Olandijoje įkūrėjas, terorizmą – atsakingas už kontrterorizmą Olandijos saugumo centro darbuotojas, puikus oratorius. Santykis su studentais – toks, kokio Lietuvoje niekada neteko patirti. Į studentą žiūrima kaip į lygų dėstytojui, bendraujama asmeniškai, kreipiamasi vardais. Dėstytojai visuomet sakydavo, jog mes esam pasaulio ateitis ir todėl jiems yra garbė mus mokyti – tokie žodžiai motyvuodavo kaip niekas kitas. Olandijoje yra 10balė pažymių sistema, tačiau 10 niekas niekada negauna”.
Ema, 2014-05-16 10:15:06
Sutinku, kad mokytojui aplinka svarbu. Žmogus turi ir gerų, ir blogų pradų. Mokyklos vadovas turi sudaryti sąlygas, kad skleistųsi gerosios savybės (pvz., KTUG!). Bet aš dirbu priešingame variante. Visgi, būna, dažnai būna, kad Mokytojo keliu ilgainiui patraukia ir jo kolegos 🙂
tegaida, 2014-05-16 20:07:15
Du dalykai tera svarbu mokytojui – kompetencija ir kad butu nuoširdus zmogus. Sveikata. Polėkis, kad sugebetu uždegti. Pasirodo, ne du….