Pabaikime apie H.Murakami:
*
– Jūs graži, protinga, stipri. Bet atrodote, tarsi visada kažką nešiotumėte širdyje. Jums reikia pamažu ruoštis ramiai numirti. O jeigu ir toliau didžiumą jėgų atiduosite vien tik gyvenimui, ramiai numirti nebegalėsite. Pamažu reikia sukeisti juos vietomis. Gyvenimas ir mirtis – tam tikra prasme lygiaverčiai dalykai, daktare.
Haruki Murakami. „Visi Dievo vaikai šoka“
*
Ar jums neatrodo, kad šioje citatoje yra tiksliai ta mano mintis, kurią parašiau vienoje diskusijoje apie gyvenimą ir mirtį?
*
O jei perskaitysite H.Murakamio apsakymą „Medaus pyragas“, tai suprasite, kad aš pražiopsojau progą jį parašyti! Nes ten tiksliai ta mintis, kurią ginu visą gyvenimą: susituokęs ne su tuo, kurį myli, sugadinsi ir savo, ir sutuoktinio gyvenimą. Visą gyvenimą! Tik kai kuriems likimas leidžia pasitaisyti, jei miršta vienas iš tų sutuoktinių.
***
Vakar nusipirkau Harlan Coben detektyvą „Šešeri metai“. Žmona labai kreivai pažiūrėjo į tą pirkinį, nes tai jau dvyliktas ar tryliktas šio autorius detektyvas, kurį skaitysiu…
***
Taigi dabar ir pasakysiu apibendrinančią išvadą apie Haruki Murakami, Harlan Coben, Alessandro Baricco ir kitus autorius, rašančius panašias knygas, kaip tos, kurias perskaičiau šių autorių (žinoma, tie autoriai parašė žymiai daugiau nei aš perskaičiau, todėl apie visą jų kūrybą nieko nesakau!): tai „greito maisto“ restoranų virėjai. Valgai – skanu, pavalgei – neprisimeni, ką valgei, nėra jokio sotumo jausmo… Na, ne visai jokio, bet tikrai nėra tokio, koks išlieka po pasaulio klasikos kūrinių.
*
Bet aš nesiskundžiu ir nesmerkiu! Toks dabar pasaulis. Greitas. Štai aš prirašiau daug – negerai. Nedaug kas perskaitys. Nėra laiko. Tik aš nežinau, kur dabar žmonės deda tą atlikusį laiką…
Atsakymai
Burgis, 2014-05-02 11:25:25
Aš stengiuosi…
Ema, 2014-05-02 11:45:56
Mirtis, mirimas – atsakingiausias gyvenimo etapas. Tai supratau, stebėdama a.a. Šv. Jono Pauliaus II išėjimą. Prasmingą iškeliavimo pavyzdį man davė ir a. a. mano močiutė. Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau suvoki, kad pasirengimo mirčiai negalima palikti savieigai. Kai mirties tema yra gyvenimo būdo ,,pamušalas”, gyvenimas yra gilesnis, prasmingesnis, šviesesnis, ramesnis.
Rasa, 2014-05-02 12:21:50
Burgiui: Kaip apibūdintumėte, kas tai yra- pasaulio klasika? Kas nustato kad tai jau yra klasika? Klasika anaiptol nėra tai, kas yra daugiausiai skaitoma. Kodėl? Ar ji neįdomi? 🙂 Gal skaitydamas klasiką dažnas nori tiesiog jaustis “išsilavinusiu žmogumi”, tai jis tiesiog priverstas ją skaityti? 🙂
Burgis, 2014-05-02 13:36:18
Rasai: teisingai, yra žmonių, kurie žino, kas yra klasika ir vartoja tą žodį prie įvairių literatūros, meno kūrinių, bet yra žmonių (pavyzdžiui, aš…), kurie nežino, kas būtent priskiria kūrinius klasikai.
*
Tačiau dar daugiau yra žmonių, kurie nori paneigti, kad tas ar kitas kūrinys yra klasika, ir aiškina, kad būtent jų išsilavinimas, išprusimas, gabumai leidžia spręsti apie kūrinio vertę. Deja, tokie žmonės dažnai patiria nusivylimą savo vertinimais, kai užauga, kai prasiplečia jų akiratis ar kai jie patys tiesiog pasikeičia.
Rasa, 2014-05-02 14:22:26
Manau, kad pati klasika ne tiek vertinga savo turiniu (literatūrą turiu galvoj), nors, žinoma, ji vertinga, kiek tuo, kad ji tiesiog to laikmečio etalonas. Taigi, ji geriausiai atspindi tą dvasią, kuri vyravo tada ir kuri suprantama ir dabar.
Štai jūs, vertindamas knygas, sakote, kad jie (populiarieji) kaip ir manipuliuoja tomis visiems žinomomis tiesomis, jausmais ir t.t. 🙂 Bet tai juk ir klasikos esmė turbūt ta, kad mintys knygoje būna tokios, kurios nesensta, kurios artimos ir reikšmingos visiems 🙂 Tik į kitokį popierėlį įvyniotos 🙂
Suradau kelis visai puikius pamąstymus ta tema:
„Klasika – tai, kas sena, bet aktualu ir šiandien, – mintimis dalijasi S.Garbašauskienė. – Tai pamatas, tramplinas, nuo kurio gali atsispirti. Klasikoje glūdi pamatinės, nekintančios vertybės, kurios aktualios ir šiandien, tačiau pernelyg dažnai pamirštamos.”
„Kūrinys klasiškas tampa susiklosčius aplinkybėms, – teigia R.Zemkauskas. – Cz.Miloszas yra gerai pasakęs: „Pasaulio istorija pasisuko mano naudai – aš tapau didis, jei ji būtų pasisukusi mano nenaudai, tie patys kūriniai būtų niekam nereikalingi.“ Pvz., pokariu J.Kerouacas su „Kelyje“ pataiko į tam tikrą sentimentą ir tampa klasika. Dabar į sentimentą pataiko E.M.Remarque’as su „Vakarų fronte nieko nauja“. Ateina laikas pasauliui keistis ir tada reikalingi tam tikri ženklai. Ši teorija galbūt nėra universali, nes W.Shakespeare’as iki šiol mus veikia, o kodėl, nežinau. Man klasika yra gyvas dalykas, ir jei klasikas neatsiliepia man, jei nekalba su manimi, tai nieko ir nereiškia.”
Tai gal vis tik reikia skaityti tai, kad ugdo mus asmeniškai? Net jei tai nebūtinai klasika, o koks nežinomas rašytojukas 🙂 Na, jei aš neteisi, tada prašau man paaiškint, ką aš praradau, pav. neskaitydama Orvelo “gyvulių ūkio”? 🙂 Tai labai klasika. Taip sako 🙂
Na, juokiuosi ir dar tegaliu pridurti, kad va jei jūsų blog-ą (tame tarpe ir mano plepalus) kai kas skaito nuo pradžių, t.y. jau N metų, tai mes jau klasika? 😀
Žydrūnas, 2014-05-02 23:19:27
Rasa, tai aišku klasika 🙂 naujų lankytojų atžvilgiu.
Indra, 2014-05-03 06:32:16
Klasika lyg staliaus įrankiai – obliuoja, šlifuoja, plaktuku pakala – ir padaro iš pinokių Žmogų 😉
Indra, 2014-05-03 07:38:07
Selma Lagerliof, viena garsiausių Švedijos rašytojų, Nobelio premijos laureatė, apie kūrybos tikslą yra pasakiusi paprastai: „knygose įamžinti savo krašto didybę, meilę jo gamtai ir žmonėms“. Reikia pridurti – supratingai įamžinti mirtingą žmogų, taurų, herojišką, o kartu labai kenčiantį nuo savo silpnybių, kartais bejėgiškumo, beprasmybės pajautimo…
Tai yra žmogaus esmė ir prasmė. Tai klasika.
Rita, 2014-05-03 10:32:08
Tikrai H. Murakami – greitas maistas?.. Visada maniau, kad negaliu jo skaityti, nes man dar nepavyksta… taip giliai susitelkti į save. Cituota ištrauka lyg dar kartą tai patvirtintų…
Mano rašytojai šiuo metu – I.Alliende, J. Irving’as…Pastarojo kūrinį “Kol tave rasiu” taip ir skaičiau – daugiamatėje erdvėje:-) Keliavau internete po Šiaurės jūros uostus – Amsterdamą, Kopenhagą, Helsinkį, Oslą…Po to Ciurichą. Ieškojau bažnyčių, kuriose stovėjo žymiausių firmų vargonai “Walcker” ar “Muhleisen”…Klausiausi Boelmano tokatos, kurią pagroti gali toli gražu ne visi vargonininkai – tokia ji sudėtinga… Ir nuo kurios senatvėje artritas gali susukti pirštus. Padėtų tik parafino vonelės su alyvuogių aliejumi…pakaitomis su lediniu vandeniu. Toks sadomazochistinis užsiėmimas;-)
Buvo ir daugiau taip skaitytų knygų…”Klajoklė Gojos dvasia”, “Zahiras”, “Milonga”….Čia jau kitų autorių. Bet vis tiek iš tos pačios serijos 3D…:-) Didžiulis malonumas.