Dar vieno emigranto patirtis

Laba diena, Gerb. Direktoriau!

Parskridęs Lietuvon vis negaliu surasti laiko apsilankyti Gimnazijoje, todėl nusprendžiau parašyti laišką. Norėčiau papasakoti, kokias pamokas teko išmokti pakeliui iki šios dienos.

Baigiau Ekonomikos ir politikos mokslų bakalaurą Essex’o universitete – su pagyrimu, antro ir paskutinio kurso pabaigoje buvau apdovanotas prizais už gerus akademinius rezultatus. (…) Turėjau finansinių sunkumų, sunkokai sekėsi rasti darbą. Tuomet man davėte patarimą „parsiduoti“ kokiai nors Lietuvos komercinei įstaigai mainais už stipendiją. Šis patarimas buvo vienas geriausių patarimų, kokį esu gavęs gyvenime, ir turbūt pats geriausias patarimas, kuriuo nepasinaudojau.

Ši idėja mane atvedė į Hansabanką, kalbėjau su įvairiais vadybininkais. Man jau buvo ruošiama sutartis tiksliai pagal Jūsų patarimą, laukė tik pokalbis su direktoriumi. Tačiau tada (galbūt nelabai elegantiškai…) nusprendžiau nutraukti procesą, nes nebuvau tikras, ar bankininkystės sritis mane vilioja. Mano planai mintyse visada siejosi su viešuoju sektoriumi. Nemanau, kad kada nors sugebėsiu racionaliai paaiškinti kodėl. Manau, kad didelę prasmę man turi žinojimas, jog mano atliekami darbai turi galimybę tiesiogiai paveikti žmonių gyvenimus.

Atsisakymas stipendijos reiškė, kad teks uždarbiauti ir derinti darbą su studijomis ir laisvalaikiu. Įvairiose maisto įstaigose dažnai teko dirbti viršvalandžius. Būdavo akimirkų, kai pajusdavau lengvą pavydumo jausmą studentams, galintiems nedirbti. Tačiau iki šiol manau, kad sunkus darbas studijų metu mane užgrūdino ir paruošė gyvenimui po diplomo gavimo taip, kaip joks kitas dalykas nebūtų galėjęs. Aš jau buvau sunkiai dirbantis, mokantis reaguoti į besikeičiančią situaciją, sugebantis bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis, turėjau vadovavimo mažai komandai patirties.

Laisvo laiko užteko, kad tapčiau vienu iš Essex’o universiteto Lietuvių bendruomenės steigėjų ir, dvejus metus iš eilės, prezidentu. Išlaikyti mažą organizaciją, įrodyti jos prasmę pirmaisiais metais buvo labai sunku. Dabar universitete studijuoja gerokai per šimtą lietuvių, o bendruomenė klesti – tokia veikla, kokia ji užsiima dabar, būdavo neįmanoma net svajonėse „mano laikais“.

Išmokau, kad visada reikia bandyti nerti tiesiai į baseino gilųjį galą. Tempą stengiuosi išlaikyti iki šiol – man patinka darbo vietoje skęsti užduotyse iki kaklo ir dirbti netoli nesekmės ribos, nes esu tikras, kad tik taip tobulėjama.

Baigęs universitetą susidūriau su dviem problemom: nesugebėjau suplanuoti savo tolimesnio gyvenimo, net neįsivaizdavau, kokioje srityje konkrečiai noriu pradėti karjerą. Be to, 2009-ųjų vasarą jau buvo pradėję dygti recesijos daigai ir niūri statistika apie darbo perspektyvas baigusiems universitetą nekėlė pasitikėjimo savimi. Apėmė netikėtas neryžtingumas. Neveiklumas baigėsi metais nekvalifikuoto darbo Reading’o geležinkelio stotyje.  Teko padirbėti su įvairaus plauko žmonėmis – tai man be galo atvėrė akiratį.

Galų gale netyčia pastebėjau skelbimą, kad seniūnijos Londone pagal specialią apmokymų schemą ieško universitetą baigusio jaunimo, norinčio tapti viešųjų finansų ir apskaitos profesionalais. Laimėjau konkursą į vieną iš vietų ir 2010-ųjų rugpjūtį atsidūriau Ealingo seniūnijoje. Darbuojuosi įvairiose finansų srities komandose ir kelias dienas per savaitę mokausi kolegijoje viešųjų finansų profesionalo kvalifikacijai įgyti. Seniūnija padengia mokslų kainas, o dienos, praleistos kolegijoje, apmokamos tartum įprastos darbo dienos.

Nemanau, kad apskaita – mano karjera. Būtent todėl, kai pasitaikė proga dalyvauti konkurse komandiruotei į dabartinę mano darbo vietą, paprašiau Ealing’o leidimo metams juos palikti. Laimėjęs tą konkursą, jau trečias mėnuo darbuojuosi London Councils komandoje. Esu atsakingas už suaugusiųjų socialinės apsaugos aspektus. Tenka analizuoti įvairias reformas, numatyti jų poveikį Londonui.

Norėjau padėkoti dar kartą, kad jau 2006-aisais mane išmokėte, kaip žmogui reikia parduoti save. Jei nebūčiau tada kalbėjęs su Hansabanko vadyba, nebūčiau supratęs, kad sugebu tą padaryti. Iki šiol manau, kad žmonės, kurie moka save teisingai pateikti, yra daug pranašesni už kitus.

Kitąkart būdamas Lietuvoje, jokiu būdu nepraleisiu progos užsukti.

Gero vakaro ir linkėjimai visiems mokytojams,

Su pagarba,

Aivaras,

Principal Analyst & Policy Officer – Fair Funding

London Councils

Atsakymai

Burgis, 2012-01-19 10:20:42

Ar jums tai įdomu? Įvertinkite…

Juste, 2012-01-19 12:21:22

Labai idomu buvo paskaityti. Aciu, kad pasidalinote. Tikrai nemazai gabiu jaunu zmoniu dabar panasiose situacijose, kaip Aivaras buvo po savo studiju. Reikia, manau, dalintis tokiomis sekmes istorijomis, kad skatintu nenuleisti ranku ir ikveptu tuos jaunus, gabius zmones, kuriems gal siek tiek truksta pasitikejimo savimi, drasos “save parduoti”. Didziausios sekmes, Aivarai!

laisvamanis, 2012-01-19 16:38:59

vertinu pliusu, bet… gaila… jis į Lietuvą gyventi ir dirbti nebe… ar esu neteisus?

Vaidas, 2012-01-19 18:05:33

argi tai karjera???

juokinga, 2012-01-19 20:30:52

Istorija įdomi kaip faktas. Akivaizdu, kad žmogus gerai integravosi ir ateity turi neblogų šansų darniai įsiliet į nesuskaičiuojamą biurokratų armiją. Bet kad jauno žmogaus rožinė svajonė būtų pasišvęst eurotrintuko karjerai, tai man sunkiai suvokiama. Gal saugu, gal patikima, gal perspektyvoj vidutiniškai pelninga. Bet kad tai galėtų teikti malonumą, tai pardon. Tikrai yra labiau įkvepiančios veiklos. Nu bet kažkam reikia ir bomžais pasirūpinti. O kam daugiau, negu “ekonomikos ir politikos vadybininkams”.

Mindaugas, 2012-01-20 00:33:10

Teigiamai įvertinau. Bet kodėl manęs neapleido jausmas skaitant, kad neranda vietos žmogus? Baigė su pagyrimu, bet neatranda savo vietos, nuo vienos kojos šokinėja ant kitos. Ar čia tik man taip?

petras, 2012-01-20 08:45:25

O gi būna tokių, kurie baigia mokyklas su pagyrimu, universitetą gerais įvertinimais, nes to reikalauja tėvai. o po to nesiekia aukštų postų, prestižinių darbų ir t.t.