Didaktinis žaidimas „Paukščiukai parskrido…“

Mokydamas penktokus mokausi…

Sukūriau tokį žaidimą, kurį ir jums siūlau išbandyti…

Iš žiniatinklio pririnkau vienuolikos paukščiukų nuotraukų. Išspausdinau jas penkiais egzemplioriais, sukarpiau taip, kad kiekvienas paveikslėlis būtų maždaug 8×8 cm dydžio. Tokios kortos pasidarė…

*

Vaikams duodu po vieną skirtingų paukščiukų nuotrauką. Kitus paveikslėlius sumaišau ir plačiai paberiu ant grindų. Paukščiukai parskrido!

Po komandos vaikai turi surinkti visus savo turimo paukščiuko „broliukus“. Vaikai nežino, kiek kokių paukščiukų yra pabertame pulke. Ten yra ir nė vienam vaikui netekusių paukščiukų…

***

Dabar stebėkite, kaip vaikai puola rinkti! Kaip jie skuba, kaip jie konkuruoja! O juk aš nesakiau, kad surinkti reikia kuo greičiau! Gal aš norėjau, kad renkama būtų kuo gražiau, tvarkingiau, bendradarbiaujant?

*

Kai vaikai padžiūgauja suradę savo paukščiukus, parodo man pluoštelius nuotraukų, kai jie dar neramiai žvilgčioja į ant grindų likusius paveikslėlius (ar nepalikau savojo?…), aš pakomentuoju, kad prieš pradedant darbą reikėtų suprasti, ko iš darbuotojų laukiama, tikimasi, koks darbo tikslas.

*

Tada vėl išdaliju po nuotrauką, paberiu paukščiukus ir formuluoju užduotį: reikia pasistengi, kad visi kuo greičiau surinktų savo paukščiukus. Visi! Finišuosime tik kai baigs visi. Padėkite vieni kitiems!

*

Antradienio grupė gražiai bendradarbiavo! Penktadienio žmonės vis tiek dirbo individualiai. Antradienį grupė darbą baigė per 23 sekundes, penktadienį – per 22 sekundes. Pernelyg sparčiai visi dirbo, išvadų nedarau jokių… Bet man patiko, kaip vaikai klausė mano komentarų!

Atsakymai

Burgis, 2013-01-19 07:24:15

Įvertinkite…

Rasa, 2013-01-19 08:46:03

Patiko. Patiko kad mokėt dirbti kaip komandą. Nes net darbe susiduriam su skatinama konkurencija, kuri numuša darbo kokybę ir rezultatus, bent jau pas mus ir mano nuomone 🙂 O geras kolektyvas, dirbantis kartu, yra didelė jėga! 🙂

Patiko kad esat išradingas. Nes užduotį pasidarėt pats.

Gera pamokėlė buvo, manau.

Šaunuolis! 🙂 Na, per daug negirsiu, nes pasipūsit paskui 🙂

Burgis, 2013-01-19 09:09:34

Ačiū, Rasa!

Martynas Pilkis, 2013-01-19 11:55:06

Ar tik nėra taip, kad vaikai savo žaidimuose atspindi dalykus, kurių iš jų vėliau tikisi visuomenė?

Tarkime, „Jurgeli meistreli“ yra žaidimas, galimai programuojantis tradicinę autokratinę visuomenę, kurioje dėl vado pozicijos konkurencijos nėra – jį parenka nueinantis vadas, kuriame reikalingas aklas paklusnumas vedančiajam, tobulas atkartojimas.

Tuo tarpu Vakaruose ilgai populiariausiu buvo žaidimas „Monopolis“, kur siekiama sutraiškyti savo konkurentus ir išryškinti vieną nugalėtoją.

Atrodo, kad vaikams būna įdomu žaisti tiek vieną, tiek kitą, jei tik suagusieji juos skatina laikytis taisyklių ir jų ribose gerai pasirodyti.

Arvydas, 2013-01-19 16:40:46

Labai gera mintis-kažką panašaus daro žydai.Tokie žaidimai ,kurie ugdo bendradarbiavimo dvasią yra labai reikalingi.Baisiausia,kai žmogus mato tik save.Žaiskime drauge,o ne po vieną.

Vladas, 2013-01-19 19:30:51

Kolektyvinis tikslo siekimas ir tokių įgūdžių ugdymas tikrai labai svarbu. Bet apie tai girdžiu ne pirmą kartą. Man didesnį įspūdį padarė kita mintis: “kad prieš pradedant darbą reikėtų suprasti, ko iš darbuotojų laukiama, tikimasi, koks darbo tikslas.”

Jau ne kartą gyvenime teko susidurti su situacija, kai samdomi darbuotojai nė nesigilina kam jie buvo pasamdyti ir ko iš jų tikimasi, nes įsivaizduoja, jog jie viską žino geriausiai.

Pats kadaise buvau užmynęs ant tokio grėblio, kai privatizuojamoje įmonėje bandžiau pasiekti kuo geresnių finansinių rezultatų. Tik aprimus aistroms ir jau dirbdamas kitoje vietoje supratau, jog irklavau į visai priešingą pusę, nes įmonę privatizuojantiems vadovams tuo momentu kaip tik buvo labiau pageidautini blogesni rezultatai:(. Tik atviru tekstu niekas to nenorėjo pasakyti.

Na ir daugybė paprastesnių situacijų, kai žmogus nei neišklausęs užduoties iki galo, meta telefono ragelį ir puola vykdyti užduoties taip, kaip ją “suprato”.

Arvydas, 2013-01-19 21:45:48

Vladui-čia ,kaip matematikoje-prieš spręsdamas uždavinį įsitikink ,kad teisingai supratai užduotį -tai beveik pusė darbo.Šią paprastą metodinę tiesą daugelis išleidžia iš akių-jie iškart puola “spręsti”.Na,o kai turime reikalą su žmonių psichologija-reikalas darosi daug kartų neaiškesnis ir sunkesnis-dažnai ,tikrai reikia suprasti atvirkščiai…jei Ji sako Ne -tai reiškia Gal Būt,na,o jei sako Gal Būt-tai reiškia -Taip (nors ir daug kartų girdėta,tačiau…).

Saulius, 2013-01-19 23:54:21

o ka daryti, kai visas kolektyvas kasa rankomis griovi, o vienas “perekuru” metu konstruoja kastuva su varikliuku. Ar jam privalu dalintis savo darbo rezulatu su kitais ?

Vladas, 2013-01-20 10:26:40

Sauliui: Pabandysiu išsakyti savo nuomonę.

Niekas, niekam, niekada neprivalu.

Žmogus sąmoninga būtybė ir visada turi pasirinkimo galimybę. Jis gali “prekurų” metu rūkyti, gali konstruoti superkastuvą, gali rūkyti ir tuo metu kai visi dirba, gali dalintis savo išradimo rezultatais su tais, kurie iš jo šaipėsi, gali ir nesidalinti.

Aš manau, jog tai individualistinis, labiau “supuvusiems vakarams” būdingas požiūris, bet man jis atrodo teisingesnis už rytietišką, kolektyvistinį, požiūrį. Pagal kurį individas iš esmės yra kolektyvo nuosavybė ir jis “privalo” labai daug dalykų, bet kolektyvas taip pat privalo juo pasirūpinti bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje.

Rasa, 2013-01-20 11:55:28

Esu dirbus nuostabiuose kolektyvuose, esu dirbus prastuose, esu dirbus “pati sau”, individualiai. Visur yra savų privalumų ir savų trūkumų. Bet geras kolektyvas- jėga 🙂 Ne “geras” per prievartą, kai tu sukonstruosi kastuviuką ir kiti reikalaus dalintis, geras kolektyvas kai viskas sustyguota ir kartu siekiamas bendras tikslas, kiekvienam įdedant tiek, kiek tik jis gali įdėti 🙂 Savo noru įdedant. Kartu visiems džiaugiantis gerais rezultatais. Kai net gaunant nevienodą atlygį, nėra nuoskaudų, o kiekvienas narys reikalingas kaip mašinai reikalinga kiekviena detalė, todėl visi jie vertinami tiesiog kaip puikūs darbuotojai 🙂 Bet tokį kolektyvą suburti nėra lengva.

Vladas, 2013-01-20 12:11:06

Rasa, galima pasitikslinti: Geras kolektyvas, kai tu pats nori pasidalinti tuo superkastuvu. Kai tu nieko neprivalai, bet džiaugiesi, kad gali kažkuo pasidalinti su tais žmonėmis?

Rasa, 2013-01-20 12:46:05

Vladui: įvairių variantų geram kolektyve gali būt 🙂 Na, visų pirma geras kolektyvas, matydamas, kad jam gali pavykti, gali duoti jam galimybę pav. konstruoti tą kastuviuką darbo metu, ne savo laiko sąskaita, o patys pakasti ir už jį. O pavykus, jis pasidalintų ir visiems būtų lengviau. Ir visiems būtų smagu. Kitas variantas, jei jis išrado kastuviuką, jis geranoriškai gali pamokyt ir kitus pasidaryt tokį patį.

Jei kastuviukas tikrai vertingas, tada jau jis pats išeis iš to darbo ir pradės jų serijinę gamybą 🙂 Bet, jei jis prieš tai buvo geram kolektyve, jis į savo įmonę pasikvies ir tuos puikius darbuotojus, kurie palaikė jo idėją ir jie galės dirbti gerenį darbą nei griovių kasimas rankomis 🙂

Nu visaip juk būna! Galima daug visokių variantų 🙂

O individualistas, išradęs kastuviuką, pasakys: “Cha, tai ką glušagalviai? Kasat? O aš “dėjau” ant jūsų visų, aš dabar atskirai dirbsiu! Už kitokius pinigus. O jūs čia toliau kapstykitės.” 🙂

Loreta, 2013-01-20 13:45:14

Geras kolektyvas, manau, kai vieni sugalvoja lėktuvo (kastuviuko:) idėją, o kiti padaro, kad jis skristų ar kastų. Dažniausiai matomi ir įvertinami tie, kurie daro, na bet gerai tai, kad novatoriams tų padėkų ir valdžios nė nereikia, jie ir patys žino, ko verti:) tai geras kolektyvas tas, kur proporcingai vertinami visi.

Vladas, 2013-01-20 16:02:23

Rasa, jūsų nuomonė apie individualistą man kažko labai pakvipo sovietmečio komjaunimu.

Ta prasme mes atrodo labai skirtingai suprantame kas yra individualistas ir individualizmas.

Žmogus, kuris atsisakė varyti žydų vaikus į dujų kamerą ir gydytojas žengęs į ją kartu su mirti pasmerktais neįgaliais savo pacientais tai individualizmo pavyzdžiai kaip aš jį suprantu. Jie išdrįso gyventi pagal savo individualias vertybes ir nebuvo darniai funkcijonuojančio kolektyvo nariai.

Kodėl manote, kad individualistas, išradęs kastuviuką privalo būtinai elgtis taip kaip parašėte?

Vladas, 2013-01-20 16:10:06

Gal pasiklydome “tarp dviejų pušų” individualizmo ir egoizmo?:(

Rasa, 2013-01-20 17:05:04

Vladai, aš tiesiog parašiau vieną iš galimų neigiamų variantų 🙂 Aš juk prieš tai rašiau, kad ir individualizme ir kolektyvuose galima rasti savų privalumų ir savų trūkumų 🙂

Galima privardinti ir daug teigiamų variantų. Bet juk kalba prasidėjo nuo mokymosi dirbti kolektyviai (rinkti paukščiukus), o paskui atsirado vienas, kuris per perekūrus kastuvą išradinėja… 🙂

Rasa, 2013-01-20 17:11:07

🙂 Neišsikapstau iš ligų, temperatūra vėl sukilo stiprokai, tai nepykit, kad nusišneku truputį 🙂 Išties kai žmogus puikus, sąmoningas, sąmojingas, geras, protingas tai jis ir kolektyve gerai dirba ir jam gerai, ir vienam gerai. Ir dirbti ir kažką spręsti. Hmmmm… Kažin ten visus savo turimus geruosius bruožus išvardinau ar kažką praleidau?… 🙂

Nu viskas, einu gult, turiu iki ryt bent truputį prasisveikt, juk šiais laikais negali žmogus imti biuletenio, prabanga 🙂

Vladas, 2013-01-20 22:57:51

Rasa, viskas OK. Mano supratimu individualistas, tai nebūtinai egoistas ir nebūtinai vienišius atsiskyrėlis.

Individualistas -tai žmogus turintis savo nuomonę, savo stuburą ir savo vertybes, bei nebijantis gyventi pagal jas. Individualistas gali puikiai dirbti kolektyve ir dalintis savo pasiekimais su kitais, jei to kolektyvo darbo metodai, tikslai ir elgesys neprieštarauja jo paties požiūriui, bet esant reikalui, jis gali dirbti ir vienas, nes jam nebūtinas kitų žmonių pritarimas ir palaikymas.

Beje labai geras bendros individualistų veiklos pavyzdys būtų suomių kova prieš jų šalį 1939 m. užpuolusią Raudonąją armiją.

Beje ir jūs pati puikiai įsirašote į mano individualisto apibrėžimą. Atsimenate, kaip rašėte: “gyvenu taip, bet niekam primygtinai nesiūlau mane kopijuoti”:))

Linkiu greičiau pasveikti:))