Dramblys kambaryje

***

Be abejo, šiame sąraše trūksta dar kelių labai svarbių situacijų, kai visi stengiasi nematyti „dramblio kambaryje“. Visi supranta, kad nematyti jo negalima, bet kalba ir elgiasi taip, lyg dramblio nebūtų…

*

Žinoma, pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama. Bet kalbu gi ne apie tokią situaciją! Jokio pakaruoklio nėra ir gal net nebus. Yra liga, yra bėda – apie tai ir kalbėkime! Atsargiai, jautriai, sumaniai, bet atvirai, nuoširdžiai! Jei prieš tai buvai draugas, tai dabar gi nesi priešas. Ir jis (ji) tau ne priešas. Jis (ji) nenori apie tai viešai kalbėti? Tai ir nekalbėk viešai! Bet kalbėk. Akis į akį. Jaukiame ratelyje. Kalbėk padėdamas, o ne pakenkdamas.

*

Bėda (ir net liga – dažniausiai…) nėra užkrečiama. Šiuo atveju tylėjimas – akmuo, o kalbėjimas – auksas.  Žinau, tau sunku parinkti žodžius, bet galvok apie tą, kurį ištiko bėda (liga) – jam sunku be tavo žodžių. Žinoma, jei tu nesi jo priešas.

Atsakymai

Burgis, 2015-03-09 10:33:19

Šįryt – trys susijusios temos. Šią jau galite vertinti, komentuoti… 🙂

Vilniete, 2015-03-09 13:22:13

Ne visada gali apie viska sneketi. Ir ne su visais. Juo labiau ne visada nori 🙂

Burgis, 2015-03-09 14:18:20

Vilnietei: tai todėl ir parašiau šią temą, kad beveik visi (ir aš…) dažniausiai nenori kalbėti apie tą dramblį… „Kam man tos problemos? Savų gana! O jei pasakysiu ir nepataikysiu?“ – galvojame mes.

*

O galvoti reikia apie tą, kitą, žmogų!

Vilniete, 2015-03-09 14:23:11

Manau, tuo ir pasireiskia galvojimas apie kita zmogu – nenoru nepataikyti ir ji izeisti. Lietuviai yra santurus, ne visi nori, kad juos kalbintu nepatogiomis temomis.

Burgis, 2015-03-09 14:27:57

Vilnietei: taip, pritariu, todėl ir rašau: kalbinti reikia atsargiai, jautriai, bet visai apsimesti, kad problemos nėra, mano supratimu, yra neteisinga, nemandagu, nedraugiška. Juk visi mato, kad dramblys kambaryje yra! „Juk neskambės, juk neskambės, juk luš kiekvienas žodis…“

Iš šalies, 2015-03-09 20:47:54

Teko būti kartą prie stalo su pora, kuriai tas vakaras buvo paskutinis bendras. Jis visai nenorėjo skirtis, bet ką tik gimęs jam nesantuokinis vaikas palaidojo jo viltis. Jo žmona trise gyventi nenorėjo. Apie ką galima kalbėti su besiskiriančia pora tokiu atveju?

Burgis, 2015-03-10 09:04:25

Iš šalies: žinoma, galima! Ne prie stalo, be abejo… Prisėskite su tais dviem jaukiame kampelyje ir pakalbėkite apie tai, kad mes esame klystantys žmonės, bet mes mokame taisyti klaidas, mes mokame vienas kitam padėti. Pakalbėkite apie tai, kad buvusio gėrio niekas negali sunaikinti, net užgriuvęs blogis. Pakalbėkite apie tai, kad jūs buvote su jais ir būsite su jais…

Rasa, 2015-03-10 10:32:43

Iš šalies: kai sėdi su pora, kurių bendras vakaras paskutinis, kalbi tikrai ne apie jų problemas, o apie belenką. Apie tai, apie ką kalbama visada.

Jei yra noras su jais pasikalbėti apie jų dramblius, reikia visų pirma suprasti, kad jų dramblys nėra vienas bendras, jie abu turi po nuosavą dramblį, nuosavą skausmą, kurie visiškai visiškai skirtingi. Todėl tik su kiekvienu iš jų atskirai galima bandyti pasikalbėti. O pasikalbėti reiškia tai, kad tereikia paklausti- kaip tau? kaip tu? Jei žmogus nori kalbėtis, jis ims kalbėti, jei nenori, nekalbės. Jei ims kalbėti, visas savo protingas mintis reikia pasilaikyti sau, tereikia klausytis klausytis ir dar kartą klausytis. Nes žmogui paprastai ne patarimų ir užuojautos reikia. Jam reikia išleisti iš savęs nuosavą didelį didelį skausmą… Kad jis nesusprogdintų jo iš vidaus. Kartais žmogui reikia, kad tiesiog kažkas pabūtų su juo, kad jis nebūtų vienas. Patarimus reikia duoti tik tada, kai jų klausia. Ir tai geriau neduoti, nes tada turi suprasti, kad prisiimi atsakomybę už jo sprendimus. O to neturi būti. Viskas kuo mes turėtume padėti, tai tiesiog parodyti, kad mes suprantam, kaip jam skauda ir kad mes visada pasiruošę jam padėti kuo tik galėsim. Pasiruošę jį palaikyti jo sprendimuose.

Bent jau aš paprastai stengiuosi elgtis taip. Gyvenime susidūriau, kad žmonės dažnai elgiasi neįsivaizduojamai kvailai kartais. Norėdami gero 🙂

Burgis, 2015-03-10 10:43:53

Rasai: žmonės kartais elgiasi neįsivaizduojamai kvailai. Jūsų supratimu.

Rasa, 2015-03-10 11:28:35

Burgiui: Taip. Mano supratimu 🙂 Nes prisimenu, kaip mane bandė “guosti”. Na pav. vieną iš pačių skausmingiausių buvusių man akimirkų, kai man atrodė, kad man širdis pliš iš skausmo, aš tylėjau, o viena labai inteligentiška moteris labai supratingai man aiškino, kad kaip gerai, kad jai taip niekada neatsitiks, nes ji pasitiki saviškiu visiškai ir garantuota šimtu procentų, nes jie pernelyg daug turto turi, ir jos vyrui būtų per gaila viskuo rizikuoti. Ji taip man kalbėjo tada, kai sužinojo, kad mano tuometinis vyras susirado meilužę ir jis išsinuomavo butą atskirai. Beje, paskui jos supratimas pasikeitė. Dėl tam tikrų priežasčių 🙂

Kitas bandė mane guosti tuo, kad jis gali papasakoti tiek visko apie mano ex-ą! 🙂 Čia jau vėliau gerokai, kai skyriausi. Aš jo tiesiai paklausiau: jis tavo draugas labai daug metų, KODĖL tu nori pletikinti man apie jį visko blogo? Ar laikai mane akla? Nesu tokia. Ką norėjau, mačiau, ko nenorėjau nemačiau. Man nereikia tavo to purvo.

Trečias, išgirdęs, kad skiriuosi, išvis apsidžiaugė! 🙂 O, puiku, – sako. – dabar aš būsiu tavo paguodos prizas ir galbūt tu norėsi atsikraustyt pas mane gyventi į mano naujai suremontuotą namą. O jei tu norėsi, tai visus remontus pagal tave galėsim padaryt… “Nu jo…- pagalvojau.- Paguodos prizo man tetrūksta…” 🙂

Žinoma šiandien aš šypsausi iš viso to. Turbūt jie tikrai visi norėjo man gero. Bet (mano supratimu) padėjo tai mažai su tokiu savotišku savo supratimu.

Žmonių tarpusavio santykiai- neišsemiama ir įdomi tema 🙂 Žinoma, mes patys visi skirtingi, mūsų supratimai skirtingi. Ir pagalbos mes visi norim skirtingos. Ir supratimo skirtingo. 🙂

Mano supratimu 😉

Burgis, 2015-03-10 11:49:12

rasai: taip, žmonės labai skirtingi… Po Jūsų atakos šioje svetainėje aš tai pasikartojau.

Bet aš nepykstu! Tik mokausi…

Rasa, 2015-03-10 12:08:17

Burgiui: Atleiskit už nesupratingumą, o mano “ataka”, tai kas tai buvo? Jei kažką įžeidžiau, tada labai atsiprašau, žinoma. Bet ką Jūs turite galvoje? Tai, kad daug rašau ar kažkurį įrašą?

Burgis, 2015-03-10 12:13:26

Rasai: buvo toks labai keistas Jūsų komentaras ir mano komentaras apie tą komentarą. Mane nustebino tai, kad maniau Jus šiek tiek pažįstantis ir suprantantis, o pasirodė, kad ne…

*

Bet pamirškite tai!

Džiaugiuosi, kad net čia galiu mokytis. O jau Jūs mokyti (ne tik mane…) tikrai netingite, ačiū!

Rasa, 2015-03-10 12:26:34

Ponas Burgi 🙂 Jei jau pradėjote, tai ir pabaikite. Nes galvojimas “už akių” apie kažką kažkaip, tai nei šis nei tas 🙂 Čia kaip išoriškai gražus raudonskruostis obuolys, o kai prakandi, tai pamatai, kad jo viduje tupi kirminas ir juokiasi tau į akis 🙂 Ar turite galvoje tai, kai sakėte man, kad nebuvau draugė, nesu draugė ir nebūsiu draugė? 🙂 Kai palaikėte mane išdavike?

Po teisybei aš nieko, juo labiau Jūsų, nežadu nieko mokyti. Atsiprašau, jei aš kažką rašau, o Jūs ar kažkas kitas priima tai asmeniškai. Kaip pamokymus. Gal netinkamai sudėslioju žodžius. Aš niekuomet nemanau, kad aš žinau tiesą, aš visuomet tik dalinuosi sava nuomone. Jokiu būdu nemanau, kad ji teisingiausia!

Burgis, 2015-03-10 12:31:42

Rasai: aš tikrai negrįšiu atgal! Ieškokite „sandėliuke“ ir viską rasite. Bet kam to reikia? Čia ne vieta dviems žmonėms aiškintis. Rašote ir rašykite. Komentavau ir komentuosiu. „Online“ režimu, čia ir dabar. Neatsiprašinėkite, nes aš juk neatsiprašinėju, tiesa? Čia tik virtualus pasaulis, bet jis yra realiojo pasaulio atspindys, todėl ir čia mokausi.

Q.E.D.

Rasa, 2015-03-10 12:49:23

Burgiui: kartais žmogus pasielgia netinkamai sąmoningai, kartais netyčia. Ir neduoti galimybės jam net pasiaiškinti yra nedora. Mano supratimu.

Nes čia gaunasi maždaug taip, kaip jei netyčia užlipsi kažkam ant kojos ir pamirši. O po dešimt metų pykčio ar nuoskaudos auginimo žmogus sutiks tave ir kad pils į dantis… 🙂 O tu net nežinosi už ką gavai ir ar nusipelnei to 🙂

Tiek to. Geros dienos Jums. Išties nuoširdžiai.

Darius, 2015-03-10 12:59:41

Negi Rasą irgi pilnatis veikia? Tokios priekabios ir piktokos aš jos dar nemačiau ;-). Gal čia kita Rasa? Juk ta senoji (ne amžiumi) buvo visada rami ir maloni. Gal ši tema “užkabino” jos senas žaizdas?

Rasa, 2015-03-10 13:22:41

Dariui 🙂 Kodėl tau atrodo, kad aš pikta? Kuo? Juk nei trupučio ne piktai aš rašau. Tiesiog buvo smalsu. Kur aš pasielgiau bjauriai. Juk nesinori klaidų kartoti. Jei tai klaidos. Jei išties bjauriai pasielgiau.

Paprastai tai žmonės tam ir kalbasi. Kad viskas būtų paprasta ir aišku, kad nebūtų pletkų ir išsigalvojimų. O kai žmonės nutyli ir nutyli, tada gaunasi nesąmones apie vienas kitą galvojantys žmonės, kurie tiek prisikuria, kad net bendrauti nenori paskui…

Iš šalies, 2015-03-10 20:04:31

Šiaip jau tema apie tai, kad reikia kalbėtis…

sonata, 2015-03-10 23:19:43

Kažin, ar visada norisi “dalintis savo drambliais”. Kai toksai kartais apsigyvena pas mane, kad ir koks didelis bebūtų, jis yra tik mano. Ne todėl, kad nepasitikiu artimaisiais ar draugais, bet “užgrūzinti” (atsiprašau, mokytoja Audrone) kitus nuosavais drambliais, begemotais ar dinozaurais kažkaip nesaugu. O jei nepakels? Nors ir sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o pasidalintas skausmas sumažėja pusiau, bet visgi tai nėra aksioma. Reikia gerai pažinti žmogų – gal tereikia tylom kartu išgerti arbatos ir po išgirsti “ačiū, labai pagelbėjai”.

Burgis, 2015-03-11 07:49:18

sonatai: tas posakis reiškia ne „dalintis su drambliais“, o situaciją, kai visi mato dramblį, bet niekas apie jį nekalba… O dramblys jau yra, yra! Niekur nuo jo nedingsi…

Vilniete, 2015-03-11 10:10:32

Dievaži, ši situacija nelengva, žmogus jaučia pralaimėjimą, pažeminimą, kiti nieko nesako, o jų žvilgsniai sako :-). Buvau tokioj situacijoj, tie, kurie kalbino, gal ir gerai darė (jaučiau jų palaikymą), tačiau aš kategoriškai nenorėjau blogai šnekėti apie savo priešą. Keista situacija. Dabar, praėjus daug laiko, nebeatrodo taip dramatiška, tačiau nebenorėčiau atsidurti joje vėl… Gerb. Burgi, o jei jus kalbintų tokiu atveju? Ar lengviau būtų? Be ironijos klausiu, o žmogiškai rimtai…

Burgis, 2015-03-11 10:49:16

Vilnietei: tai aš gi dėl to ir parašiau šia tema, kad dabar mane kai kurie pažįstami žmonės susitinka, žino, apie ką turėtų kalbėti, bet nekalba, lyg aš būčiau raupsuotasis…

Kiti kalba! Ir aš jiems esu dėkingas! Nes aš nesu nusikaltėlis, nesu!

Vilniete, 2015-03-11 13:28:55

Apie jus kaip apie nusikaltėlį net pagalvoti nedrįstu. Ir visai jūsų nepažinodama. Žmonės atsirenka kas yra kas:-). Gyvenime yra situacijų, kurias reikia tiesiog išgyventi, ištverti. Žmonės ne visada nori save apkrauti kitų skausmu, gal nedrįsta, nežino, kaip apie tai užsiminti, gal tingi, nenori… Aš pakeičiau aplinką (tą, kurioje tai įvyko), dar labai padėjo filosofinės, psichologinės knygos, sėkmė, kuri leido tą aplinką pakeisti:-). Be abejo, šeima, artimieji, geri draugai…