Jei aš tai būčiau pamatęs prieš keturiasdešimt metų, mano gyvenimas būtų turėjęs daugiau atspalvių…
*
Šokio spektaklio choreografai ir libreto autoriai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis šįvakar mus įtikino, sujaudino, sudomino, pradžiugino…
Šokis – kaip giesmė… Šokis – kaip grėsmė… Vyriška jėga prieš vyrišką grakštumą. Meilė už pinigus greta mirties už meilę… Žibintai – kaip simboliai… Ir suoleliai jų šokyje… Nerijus Juška ir Saulius Skambinas – kaip mūsų dienų Kauno priemiesčio istorijoje! Analogija kaip strėlė… Ir jie patvirtino mano teoremą: už viską, ką mes, vyrai, gero sukuriame, pasiekiame, turime dėkoti, žemai lenktis jums, moterys; dėl visko, ką mes, vyrai, padarome blogai, žiauriai, kaltos jūs – moterys!
*
Aš sužinojau, kad negalima iškart spręsti apie žmogaus galimybes. Pavyzdžiui, apie kompozitoriaus Lino Adomaičio galimybes. Neįtikėtina, kad mes matydavome tą žmogų, o negirdėdavome jo muzikos!
*
Aš kitaip pamačiau Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Mes nesame provincija! Mes nesame „įšalę“ repertuare… Mes turime ir atlikėjų, ir kūrėjų! Jie turi ir idėjų, ir jėgos, ir aistros!
*
Tą spektaklį reikia rodyti jauniems! Visiems! Gal jie irgi išmoks taip mylėti, taip skristi ir taip… kristi.
Atsakymai
Rasa, 2010-12-14 22:58:12
Mhm, dar nemačiau, bet bilietai į jį jau mano Kalėdų senelio krepšelyje kai kam paruošti 🙂