***
Labas vakaras, Direktoriau.
Jums rašyti visuomet gera, taip pat kaip ir klausytis jūsų.
Dabar esu Nidoje, ilsiuosi, tobulėju, skaitau Tolstojų, klausausi jūros skambesio, ieškau akmenėlių, skirtų tik tai dienai, ir mąstau.
Ką tik su gimnaziste XXXX klausėmės Jūsų įrašų, kad vėl išgirstume Jūsų balsą, kad prisimintume. Ir taip malonu, tokia šiluma užlieja Jus vėl išgirdus.
Turbūt labiausiai abi gailimės to, kad nors (…), nors oras toks minkštas ir šiltas, o jūra tokia graži, bet rytoj negalėsime dalyvauti įvykyje, kuris yra gyvybiškai svarbus ir lemiantis ne tik Jums vienam, bet mums, kaip ir kiekvienam gimnazistui, taip pat, kadangi mokantis gimnazijoje mūsų gyvenimai buvo savotiškai supinti su Jūsų, todėl tai, kas liečia Jus, kas skauda Jums (ypač gimnazijos kontekste), tas yra susieta ir su mumis visais.
Kai paklausiau XXXX, ką ji geriausia prisimena apie Jus, ji pasakė, kad greičiausiai išėjimo dieną, kai ji su klase rašė Jums laišką, tokį nuoširdų ir tikrą laišką, kurio pakartoti būtų neįmanoma ir, pažiūrėję video “Ačiū, Direktoriau”, kalbėjosi, susėdę ratuku, apie Jus, apie situaciją, skaitė laišką ir verkė.
O man skaudžiausias dalykas yra suprasti, kad Jūs niekada, niekada nebeužeisite į mūsų klasę, skaudžiausia suvokti, kad reikės kažkaip gyventi be Jūsų, toliau, kad gimnazija JAU nebe ta, jau nebe Jūsų, jau be… vertybių. Aš prašyčiau Jūsų patarimo, kaip dėl toliau, kaip dėl gimnazijos, kurioje nebėra prasmės.
Jūs esate vienas nuostabiausių oratorių, aš manau, kad turėtumėte būti laikomas vienu geriausių oratorių žmonijos istorijoje. Jūsų kalbos uždega ir patraukia, man regis, tik didvyriškos, ypatingos asmenybės nešiojasi tai savyje, tokią milžinišką jėgą, kuri patraukia kitus, motyvuoja, turiningai išpildo. Jei Jums rytoj reiktų sakyti kalbą, aš neabejoju, kad ji būtų tarsi gulbės giesmė.
Stiprybės, gražios dvasinės, su kuria skrostumėt gyvenimą, nes Jūs jį mokate gyventi, gerb. Direktoriau.
Labai Jus mylime ir gerbiame.
Gražios nakties, tegul teisybė triumfuoja,
YYYYY ir XXXX
Atsakymai
Matilda, 2015-08-21 08:55:54
Teisybė turi triumfuoti. Kitaip – kokia būtų gyvenimo prasmė?
petras, 2015-08-21 11:46:38
Gyvenimas neturi prasmės 😉
julius, 2015-08-21 12:14:44
dar kartą įsitikinom, kad piktžolės ir parazitai yra labai gajūs. Tačiau dėl to juk nepraeina noras auginti sodą?
Mindaugas, 2015-08-21 12:32:04
Nors kiekvienam minimalų kiekį sveiko proto turinčiam tai yra akivaizdu, tačiau noriu DAR KARTĄ pakartoti: šis nuosprendis yra dabar jau liūdnai pagarsėjusios TEISĖJOS GĖDA ir tiek.
Visa kita šuniukų ant pavadėlio šutvė ir šiaip jau akivaizdžiai beviltiška, apie ją net nebeįdomu rašyti. Bet va TEISĖJA juk turėjo progą nekrist veidu į balą. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. TEISĖJA pasirinko. Nuosprendis yra gerokai labiau apie pačią teisėją, nei apie Direktorių.
chemikas Rimas, 2015-08-21 12:52:51
šis nuosprendis yra dar vienas paaiškinimas, kodėl didelė emigracija…
Alma, 2015-08-21 13:33:10
Po tokio verdikto sunku net ką pasakyti. Širdyje dar buvo kruopelytės vilties, tikėjimo. Tikėjausi, kad prabils sąžinė, kad triumfuos teisingumas. Matomai dar ne laikas.
Tad linkiu Jums sėkmės, stiprybės ir optimizmo.
petras, 2015-08-21 14:01:20
Netikėtai netikėtai
Jolita, 2015-08-21 14:20:02
Ką tik perskaičiau straipsnį lryte. Pasikartosiu: “Pralaimėjote mūšį, bet laimėjote karą”. Pagarba.
Eglė, 2015-08-22 00:04:45
O koks laiškas! Gaila, kad tokio amžiaus, aš tokių laiškų nerašiau. Aš kartais pagavoju, kad turbūt nenusipelniau tokio direktoriaus, nes būdama to amžiaus, aš net nesugebėjau pilnai suvokti, kiek visko galėjau išmokti. Kartais užtrunka dešimt metų.. o gal net penkiolika. Kai pradėjau sektis blogus ir skaityti Jūsų komentarus ir mintis, įsivaizduojat tokį žmogų gyvenime gyvai pažinti?! Bet aš gi tais pačiais koridoriais vaikščiojau… bet ką mano jaunas protas tuo metu suvokė. O prireikė, šitos prakeiktos bylos, kad pradėčiau domėtis ir skaityti ir pagaliau suvokti??