Vakarėjo. Studentų gatve ėjo žmogus. Žilas, žilas. Nešėsi portfelį. Aišku, kad dėstytojas. Štai su juo pasisveikino studentas. O dabar pasisveikino, matyt, kolega. Jie dar nežinojo, kad sveikinasi su žmogumi, kuris nebėra dėstytojas. Nuo šios dienos. O tas žmogus jau žinojo. Jis stengėsi eiti žvaliai, ritmingai, kad niekas neįtartų, jog einančio kojos švininės. Širdis kalvio kūju kalė: „Ne! Ne! Ne!…“ Keturiasdešimt metų žmogus ėjo į Universitetą ir buvo jaunas, o šiandien paskutinį kartą ėjo iš savo Universiteto ir buvo senas.
*
Žmogus ėjo Studentų gatve. Jo mintys kaip jūros bangos vijosi viena kitą: „Tai neteisinga! Dar vakar aš galėjau skaityti paskaitas, vesti praktinius užsiėmimus, laboratorinius darbus, egzaminuoti studentus, rašyti jiems knygas. O šiandien jau negaliu nieko?! Visai nieko nebepajėgčiau? Juk aš dar vakar buvau geras dėstytojas!“
*
Žmogus bandė suprasti ir pajausti, kad jau niekada negalės užeiti į Universiteto rūmus, prieiti prie budėtojo langelio ir pasakyti kokį nors numerį. Pavyzdžiui, 501, 103, 428, 150… Budėtojas nieko neklausęs duodavo raktą, žmogus nueidavo į auditoriją ir laukdavo savo studentų. Jau ne pirmi metai jis ateidavo gerokai prieš paskaitą ir prašydavo besirenkančių studentų ko nors paklausti. Klausdavo vis mažiau ir mažiau… Nejaugi jau buvo nurašę?
*
Žmogus ėjo Studentų gatve. Tik žmogus. Jokių pareigų. Tiesa, jis buvo senelis. Nejučia šyptelėjo prisiminęs, kaip mažoji anūkėlė rengė dar mažesnę sesutę: „Trauk, trauk, trauk rankovėlę! Nepasiduok!“
„Nepasiduok!“ – kartodavo jis sau prieš operacijas ir po jų.
„Nepasiduok!“ – ramindavo jis save, kai užpuldavo oponentai.
„Nepasiduok!“ – ragindavo jis save užgriuvus darbams.
Dabar jis pasidavė be kovos. Pasidavė ne žmonėms. Pasidavė Sistemai. Kovodamas jis būtų turėjęs nekukliai priešpastatyti save tiems, kuriuos tikrai tokio amžiaus reikia atleisti.
*
Žmogus jautė kaltę. Jis suprato, kad Sistema jam atkeršijo už tai, jog laiku negynė panašių į save. Juk matė, žinojo, kad kiti apdairiai pasirūpina vardų, laipsnių, straipsnių, pareigų ir draugų priedanga nuo Sistemos. Jis nepasirūpino pats ir nepadėjo kitiems, kurie tiesiog gerai dirbo savo darbą.
*
Vakarėjančia studentų gatve žmogus ėjo. Suklupo jis tik pasukęs link Taikos prospekto.
Atsakymai
Burgis, 2012-10-14 15:29:26
Iš širdies…
Vladas, 2012-10-14 16:39:16
Labai liūdna, kad kai kurie žmonės keturiasdešimčiai metų užstringa viename gyvenimo etape ir “išlieka jauni”:(
Manau nei vienas iš gyvenimo etapų: vaikystė, jaunystė, branda ar senatvė, savaime nėra nei geras, nei blogas. Labiau įtartinas atrodo noras įsitvirtinti, apsikasti, užsibarikaduoti viename iš jų ir visomis keturiomis kabintis į vieną iš daugybės vaidmenų, kurios privalome atlikti šiame gyvenime.
Ta prasme užuominos apie senelio vaidmenį ir anūkes, šiame įraše, bent man, suteikia viltį, kad žmogus sugebės sugrįžti į realybę, į save.
NiekurNeiva, 2012-10-14 18:24:58
Kažkada gal prieš kokius 20 ar 30 metų V.Pozneris ėmė interviu iš kažkokio teisėjo. Ne eilinio, o kažkokio užimančio aukštas pareigas. Apie 60 metų amžiaus. Įstrigo todėl, kad į paprastą klausimą, (rašau neversdamas) ‘ar jūs pirmoje eilėje esate žmogus ar teisėjas” pašnekovas negalvodamas, neabejodamas, su pafosu pradėjo aiškinti, kad ‘pirmoje eilėje, dieną ir naktį, gatvėje ir namuose’ jis esąs teisėjas, ir labai retai, nežinia kur būna žmogus…
Tiesiog tekstas pažadino tokią analogiją, jausmą, įspūdį, t.y. ne Sistema kalta ir anūkai nekalti…
Renaldas, 2012-10-15 01:28:19
Apmaudu, kai nepasiruošta paimti iš žmogaus, norinčio dalintis. Bet kiek daug pakeistų gyvenimų, dėl kurių buvo verta !
Visa širdimi sakau: buvo verta ir šis bėgimas nebuvo beprasmis.
Filo, 2012-10-15 10:51:09
Jaučiamės gyvi, kol priklausom. Kol jaučiamės dalimi kažko didesnio. Didesnio judėjimo, didesnės bendrijos, didesnio plano, didesnio tikslo, didesnės Idėjos. Ir tai yra sąmoningumo klausimas, ko būtent dalimi jaustis renkamės.
Kaip medžio šaknys veržiasi gylyn, apglėbdamos vis platesnį gabalą Žemės, ir kaip šakos stiebiasi aukštyn, apkabindamos vis didesnį plotą dangaus, taip ir žmogus bręsdamas turėtų augti ir plėstis, kad įsilietų į vis platesnę ir subtilesnę bendriją — imdamasis vis subtilesnių darbų ir tenkindamasis vis subtilesniu atlygiu…
Kaip dekoratyvinį augalą riboja indo sienos, taip žmogus savo pasirinkimu tvirtintis ir tapatintis su viena ar kita sistema, užsibrėžia atitinkamas augimo ribas. Kaip tas pats augalas natūralioje aplinkoje išaugtų dešimt kartų stipresnis, taip ir žmogus, atsisakydamas gyventi sistemos primestuose rėmuose, gali šimtą kartų pranokti viską, ką ta sistema jam kada nors būtų žadėjusi. Nes norėdami apglėbti Žemę, neprivalom laukti niekieno leidimo — nebent pačios Žemės… Norėdami stiebtis į Saulę, neturim griauti jokių lubų — nebent tas, kurias patys sau surentėm.
Kiekvienai sielai lemta anksčiau ar vėliau suprasti, kad bet koks atskirumas tėra nesąmoningumo migla. O visos sienos, terminai, tarpinės ir tarpininkai reikalingi tam, kad išmoktume veržtis, skleistis, žydėti vidumi. Kol atrasime esantys, ir visada buvę, nepamainoma Bekraščio Sodo dalimi…
Fa, 2012-10-15 10:55:27
Jei aš būčiau mokymo įstaigos vadovas ir man reikėtų rinktis tarp jauno, nerišliai kalbančio matematiko bei Burgio, aš pasirinkčiau vyresnį, bet auditorijos valdymo virtuozą. Ne viskas priklauso nuo amžiaus.
Burgis, 2012-10-15 11:42:35
Ačiū, Fa! Laimė, kad kol kas manęs dar „nepatraukė“…
laisvamanis, 2012-10-15 20:35:55
deja deja, Burgis vienas (na, tokių tikrai labai nedaug), o pasenusių dėstytojų – daug.
todėl , jei Sistema bent kiek gyva – turi taip elgtis.
O Burgiai – išgyvens, ir mus dar džiugins.
Burgis, 2012-10-15 21:13:33
laisvamaniui: na, aš dar šiek tiek paspurdėsiu, čia dar ne apie mane, aš tik bandžiau pamatyti viziją… Dabar madinga matyti vizijas, visos mokyklos jas turi turėti.
*
O Sistema neteisinga! Ji tiek pat neteisinga, kaip rinkimų į valdžią sistema, nes gina tuos, kurie ne darbą dirbą, o „susitvarko“, prisitaiko. Jei amžius būtų visiems vienoda kliūtis dirbti – suprasčiau, bet dabar yra dirbančių net iki 76 metų ir daugiau! Gal genijai?
sonata, 2012-10-15 21:24:25
Na, Šeimininke, nejuokaukit taip – jau vakar per naktį ir planą sugalvojau tam einančiam Studentų gatve, kad studentai galėtų toliau jo paskaitų klausyt. Pasirodo, vizija. Nereikia minoriškų vizijų, nes, kaip sakė kapitonas Vrungelis – “Kak vy jachtu nazoviotie, tak ona i paplyviot”. O su Sistema, kiek suprantu visad taikiai sugyvenot – juk negalima pyktis su tuo, kas Jums neegzsistuoja:)
Burgis, 2012-10-15 21:44:23
Gerb. Sonata, gandai apie mano mirtį gerokai perdėti… 🙂
*
O su Sistema aš niekada nesugyvenau, todėl ir tokia vizija… Bet nieko nesigailiu – už tikrus dalykus gyvenime reikia mokėti krauju.