Atsiprašau visų, kurie ne tik negalėsite su manimi sutikti, bet ir pasijusite įžeisti! Bet kada, jei ne prieš Vėlines, reikia pasakyti:
- Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius.
- Negalima Žemės gėrybių (vainikų, žvakių, gėlių, darbo) skirti vietoms, kur nėra gyvybės.
- Negalima eiti į bendradarbių, kaimynų laidotuves. Išimtis – artimi giminaičiai.
- Nereikia lankyti ligonių. Reikia lankyti jų artimuosius.
Žinau, kad ir pats šiomis dienomis darysiu taip, kaip ir Jūs darysite, bet nors žinosite, kad aš noriu, prašau, maldauju – atsikratykime šamanizmo, padėkime Žmogui! Pabandysiu pagrįsti savo teiginius.
- Kapuose nėra to, apie kurį galvojate. Giliai žemėje yra sunykę kūno (be jokios sielos, be jokios gyvybės!) likučiai, ir mes lankome TĄ VIETĄ.
Aš galvosiu apie savo tėvą, kuris suteikė man stiprybės visam gyvenimui vienu posakiu: žinodamas, kad netrukus mirs, gėrė su kaimo draugais degtinę ir juokavo: „Visi mirsime, nė vieno vagis nepavogs!“
Aš galvosiu apie savo brolį Antaną, kuris trejus metus tarnavo povandeniniame laivyne ir grįžęs man įteikė dovaną – puikų burlaivio modelį, nerūdijančio plieno gražuolį! Todėl Tau, Antanai, sakau:
**_Pasiliekame teisę atminti,
Iš visų galimybių tik vieną.
Atmintis – tavo kapui paminklas,
Atminties nerūdijantis plienas.
_** Aš galvosiu apie savo mamą, kuri pagimdė penkis vaikus, ištvėrė penkis metus Sibire ir labai dažnai dirbdama dainavo! Ir mane išmokė dainuoti sau.
Bet kam man eiti į kurią nors vietą, norint taip galvoti?!
-
Nejaugi mes nebeturime kur pasodinti gėlių, kad jos džiugintų, linksmintų žmones, o ne sukeltų ilgesį ir liūdesį? Nejaugi mes negalime žvakėmis išsklaidyti lapkričio prietemos prie vaišių stalo, o ne deginti žmonių darbą nykiose vietose? Nejaugi mes negalime parengti ir prižiūrėti savo kapų bent taip, kaip prižiūrimos garsiausios JAV Arlingtono kapinės: dešimtys hektarų gražiai nupjautų pievelių, vienur kitur – po medį, krūmą ir tūkstančių tūkstančiai vienodų nedidelių akmens plokštelių (kad netrukdytų žoliapjovei), žyminčių palaidojimo vietą? Nejaugi nebėra senelių, vaikaičių, našlių, kuriuos galėtume (PRIVALOME!) aplankyti lapkričio laisvadieniais?
-
Nenoriu, mieli draugai, kad ateitumėte apžiūrėti mano lavono. Mano laidotuvėse manęs jau nebus. Ar jūs tik tiek man brangūs, kad versčiau jus liūdėti per savo laidotuves? Ne, noriu, kad VISAI KITOJE vietoje tomis dienomis paguostumėte vieni kitus, man brangius žmones, pakalbėtumėte apie Būtį, o laidotuvių buitimi tegu užsiima profesionalai. Nesirūpinkite – aš užsidirbau šiai paslaugai! Civilizuotos pasaulio valstybės prie to seniai priprato, nedarykite man gėdos!
-
Ligoninėse priežiūra puiki, maistas geras, o ligonis atrodo nekaip… Kam jį lankyti? Kad pasibaisėtumėte, kaip ligonis blogai atrodo? Kad ligoniui sukeltumėte minčių, jog jau atėjote atsisveikinti?
Ligoninėse tegu dirba profesionalai, o jūs lankykite ir padėkite mano artimiesiems: nuvežkite mano žmoną į darbą, parvežkite namo, pakvieskite ją pažaisti kėgliais, kartu nueikite į kiną. Negalite, nes katekizme nurodyta “Ligonį lankyti”? Bet juk katekizmas rašytas tada, kai ligoniui iš tiesų reikėjo priežiūros (namuose). Dabar ligoniui reikia moralinės atramos, ją gali suteikti tik artimiausi žmonės, ir jie tai padarys, jei jūs jiems, o ne ligoniui, padėsite.
Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti.
(M.Tvenas)
P.S. Tik nekalbėkite man apie tradicijas! Šiuo metu jas labiausiai “gerbia” iš to uždirbantys. Buvo tradicija deginti raganas, buvo tradicija diržu , rykšte “auklėti” žmogų – atsikratėme. Kam nuo to blogiau?
Atsakymai
anupriute, 2007-10-27 19:19:09
Dievinu Jūsų teiginius, mintis. Aš norėčiau atgulti brangiausiose[ man] vietose… Ir pelenus lai vėjas pūs, į juos žvaigždės žiūrės- kaip kažkada aš į jas žiūrėjau. Paukščiai čiulbės- kaip prieš tūkstančius metų, bet tai bus ir man…Ir visus jus aš jausiu ir man gera bus…Aš už KREMAVIMĄ…
grifas3000, 2007-10-27 19:21:19
Man tai nepatinka amerikietiškos kapinės : lyg visi žmonės vienodi būtų. Po mirties norėčiau būti sudegintas. Urna daug vietos neužima, beto galima išbarstyti pelenus.
O su ėjimu į laidotuves visiškai sutinku. Kam tą lavoną laikyti tris paras ?
Rasa, 2007-10-27 19:38:18
Man kapų pavertimas darželiais, o kartais tiesiog daržais irgi nelabai patinka, bet per vėlines mėgstu nuvažiuoti uždegti žvakutes. Man tai nesukelia didelio liūdesio, nes mano tėvai, kiti artimiausi žmonės dar gyvi. Tiesiog patinka vaikščiot po poros kaimelių kapinaites, pagalvoti, susitikti giminių, uždegti žvakučių ir ant nelankomų kapelių. Man tos vietos mielos, bet nuvažiuojam retai, kartais dar į atlaidus kokius. Ne dėl atlaidų, dėl pabuvimo ten, pabendravimo. Be to, po kapų lankymo visada ir važiuoju pas tėvus. Po atlaidų, kartais ir per vėlines, dažniausiai atvažiuoja dar ir giminių vyresnės kartos. Nebūna liūdna, būna ramu ir gera… Prisimenam vieni kitus- gyvus ir mirusius, senus ir sergančius, jaunus ir mažus 🙂
Dėl ligonių lankymo griežtai nesutinku! 😀 Jūs toks solidus žmogus, jus turbūt ir lankytų rimtai, bet kiek aš gulėdavau ligoninėse, pas mane visad būdavo daug lankytojų ir man būdavo smagu. Nerūpi gi tiems draugam ar artimiems, graži aš ten ar ne. Mes su draugėm susikardavom visos į mano lovą (kai seselė nematydavo), susėsdavom turkiškai ir gerdavom kavą, pliurpdavom… Prisijuokdavom tiek, kad man paskui ir migdomųjų nereikėdavo… Tik į ligoninę nereik eit ruošiantis “numarinti”, reik eiti pabūti, pajuokauti, ĮKRĖSTI SVEIKATOS! Kad iš mandagumo nereik eit, tai tikrai pritariu. Ligoninėj man asmeniškai mano draugai (ir artimieji) davė pusę gydymo, nes gydytojai nelabai stengėsi… O jie man neleido liūdėti, net jei pačiai kildavo labai baisių minčių…
Tarp kitko ar mes atsikratėme tradicijos “auklėti” diržu, tai labai abejoju 🙂 Aš prieš mušimą, bet daugeliui atrodo visai kitaip…
anupriute, 2007-10-27 20:59:39
,,Dangus neturi isrinktuju,, -Remarkas….
Andrius, 2007-10-27 22:44:59
Kaip ten sakydavo Burgis: gyvenk greitai, mirk jaunas, būk gražus lavonas 😉
Kažkodėl į kapines manęs pradėjo netraukti mirus artimiausiam mano žmogui. Nejaučiu, kad jis ten būtų. Jis tikrai ne ten. Man tik baugu nuo minties, kad taip greitai aš jį pamiršau. Tikrai ne dažnai beprisimenu. Skamba šventvagiškai.
P.S. Čia visiškai ne į temą, bet Burgis man panašus į porą aktorių. Tai Malcolm McDowell ir Steve Martin. Ypač į pirmajį 🙂 Aš turiu keistą savybę matyti aplinkiniuose žmonėse panašumą į garsenybes 🙂
Gintvile, 2007-10-27 23:15:21
Niekuo nesistebentys ir netikintys eilinio amžiaus pabaigos vaikainežinome iš kur ir Ir gyventumėm amžinai,jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų-MIRTIS-pažadinanti visus:tikinčius ir netikinčius,galingus ir vargšus…visus sulyginanti,visus-alei vieną-suvalanti…
Argi nebutų teisingiau per šią ilgesio šventę mąstyti ne tik apie mirtį,bet ir apie naują gyvenimą?Koks mūsų gyvenimo tikslas?Kaip turime gyventi,kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo?Galbūt gyvenimas ir yra ta mokytoja…atsakanti į šiuos klausimus kaip nugyventi geriau,kad taptum šio to vertas…Jeigu taip,tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui?bet simboliškai ir sau..Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną,o liepsna-dvasią…Dažnai reikėtų reikėtų paklausti savęs: Ar mano gyvenimo žvakė dega tiesia liepsna?Ar mano dvasia kyla aukštyn,ar nesiblaško į šalis?Ar šviečia mano žvakė kitiems žmonėms?Ar ji juos šildo?Ar aš esu PATS SAVIMI?Jei šito žmogus pats savęs klausia…jis pasiryžęs ištaisyti klaidas,būti geresniu,perkainoti gyvenimo vertybes…Tad per Vėlinių šventę užsidekim žvakelę ir sau…
Rasa, 2007-10-28 01:11:47
Andriui 🙂 Gaila, kad miręs tavo artimas žmogus, bet normalu, kad negali nuolat apie jį galvoti. Jei negalėtum jo “paleisti”, būtų kur kas blogiau ir neteisingiau. O žmonės ir nebūna kapinėse, nes:
…Nes visa tai- kelionė ir kelionė.
Kodėl ta mažytė atkarpa
vardu Gyvenimas?
Kodėl tas ženklas kryžkelėj
vadinasi Mirtis?
Juk visa tai- kelionė ir kelionė-
be pabaigos ir be pradžios.
Paskui- tapk debesiu, žuvim, paparčiu,
belskis į juodą žemės plutą-
lietaus lašu, pelenais, žole…
Nes visa tai- kelionė ir kelionė,
tiktai savęs nereikia klausti- kur. (J. Degutytė)
Sakei, kad nelabai mėgsti eilėraščius, bet gal ištversi 🙂 O jei dar ir ne į temą, tai žinok tiksliai, Malcolm-u McDowell-iu apsimetęs pons Burgis vienam filme labai mane prajuokino. Jis ten vaidino tokį greitai lakstantį vadovą, nu gryn kaip gyvenime. Prisižviegiau žiūrėdama… Net mano vyras praeidamas mestelėjo, kad: va- gimnazijos direktorių rodo… 😀
Gintvile 🙂 Toks Bruno Ferrero kažkada pasakė: “Viena gražiausių man žinomų maldų yra ši: Viešpatie, padaryk, kad būčiau tarsi žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems”
Burgis, 2007-10-28 09:47:10
Andriui: nežinau, ar gerai, kad aš panašus į aktorius… Va, jei pats būčiau aktorius! Taip, aš norėčiau nuo scenos keliems šimtams žmonių pasakyti:
Būt ar nebūt? Štai klausimas.
Ir kas yra kilniau
ar nusilenkti dvasioj
strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,
ar su ginklu prieš negandų marias
į kovą stot ir jais atsikratyti?
Ir atsakyti: kol gyvas – gyvenk iš visų jėgų!
Andrius, 2007-10-28 10:18:01
Na bet pažiūrėkit kokios mūsų laidotuvių tradicijos, kokios maldos. Masiniai pasivirkavimai. Nežinia kam nuo jų lengviau, išėjusiajam ar likusiesiems.
Kažkoks iškrypęs avinas parašė eiliuotą kūrinį, kuris man netekties metu atrodo toks artimas ir taip paliečia mano širdies gelmes. Kam nuo to lengviau, kad mane sugraudins. Man ir taip nelengva. O tie visokie giesmininkai dar čia savo eiles varinėja.
Burgis, 2007-10-28 10:33:47
Taip, Andriau, labai tiksliai pasakėte: “man ir taip nelengva…”! Kokia klaikybė tokiu metu dar graudinti žmones! Jei ne žmogaus teisių gynėjai, tai bent medikai turėtų uždrausti. Žinoma, aš sutinku, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi patirti ir džiaugsmo ekstazę, ir nevilties, skausmo bedugnę – kitaip gyvenimas bus prėskas, bet aš noriu ir galiu į tą bedugnę nusileisti ir be jūsų “priedų”!
Rasa, 2007-10-28 12:36:40
Ne visada jau tas giesmes varinėja, kai kur būna tiesiog rimta muzika. Turbūt būna, kaip užsako. Bet, iš kitos pusės (sveikatos), paverkimas geriau, negu tylus skausmas. Vyrai nenori verkti, o kartais derėtų. Mažiau paskui reikėtų ligoninėse gulėt ir negražiems būt 🙂
Bet kodėl žmonės bijo mirusių? Labai daug žmonių net savo artimųjų bijo. Kažkada kalbėjom su nemažai žmonių, tikrai daug bijo. Ir nežino kodėl. Gal kad jiems mirtis nesuprantama? Bijo, kad atsikels? Bijo, kad išsives? Nesuprantu, kodėl.
Burgis, 2007-10-28 16:39:59
Rasai: žmonių yra įvairių. Pavyzdžiui, vieni gali jaukiai įsikurti ligoninėje, o man už ligoninę blogiau tik kalėjimas. Jokių pasiplepėjimų sirgdamas nepakenčiu, o vos tik pasveikstu, kad galėčiau pabėgti iš ligoninės – bėgu! Būdamas penktokas pirmą kartą patekau į ligoninę Priekulėje. Už ligoninės aklinos tvoros buvo mano mokyklos stadionas. Tai aš iš ilgesio, nors dar nebuvau pasveikęs, įsilipau į medį ir gerą valandą žiūrėjau, kaip stadione žaidžia vaikai. Tai man kainavo “atkrytį”, bet aš jau nepasikeisiu…
Yra žmonių, kurie neblogai jaučiasi ir laidotuvėse: pakalba, pasiguodžia, paverkia, skaniai pavalgo (“gedulingi pietūs” – į mano kalbą neišverčiama frazė!), net išgeria. Man tuo metu atitenka dalis mirusiojo mirties. Dabar stengiuosi kuo mažiau gauti to “gėrio”. Aš nieko nebijau, bet man ir savos mirties pakaks…
Bet gerai, kad yra įvairių žmonių!
LJ, 2007-10-28 16:43:38
Pagaliau kazkas pritaria mano mintims, as ir nekenciu laidotuviu nekenciu veliniu. Kam tu ceremoniju reikalinga tiek laidotuves pasarvavimas gedulingi pietus ir t.t Mirsta zmogus vis jo nebera reik pagalvot kaip su juo gera buvo atsimint ji ir viskas, o ne tris dienas ziuret karste i jo lavona ir raudet, ziauriausia yra dar kaip pradeda fotografuotis prie lavonu isvis nesamone. Atsimenu per mociutles laidotuves sako stokit anukai ir t.t prie karsto nusifotografuot, nu aciu sakau nors ir mano mylimiausia mociute buvo bet as ja laikysiu atminti, o ne prisiminsiu ziuredamas i nuotrauka prie lavono. O tos velines irgi eit prie kapu verkt ten koks jis buvo ir t.t nu nebera jo ir nesusigrazinsi kam be reikalo save raudot, geriau atsisieks paimk kokia jo grazia nuotrauka ir galvok kaip su tuo zmogum buvo idomu grazu ir linksma sypsokis ziuredamas i ta zmogu o ne raudok. Pas mus lietuvoj laidotuviu cermonijos kaip kokia svente, niu man tai tikrai nesvente ir man taip kaip tik nepagerbimbas mirusiio o pasityciojimas. Sorry uz priesiska poziuriu. Bet mes mintims mes turim laisve niekas neuzdraus.
Andrius, 2007-10-28 18:52:45
Pasakymas, kad “reikia ne verkti, o šypsotis prisiminus išėjusįjį” man atrodo kvailas. Aš juk veriu ne todėl, kad taip reikia ar kad aplinkiniai mato. Verkiu todėl, kad negaliu neverkt, kad suvokiu, kad to žmogaus šiame pasaulyje daugiau nebepamatysiu. Viska tai suvokimo reikalas. Būna, kad žmonės ilgą laiką nebendravo, o kai vienas iš jų numirė, kitas graužiasi ir raudoja. Rodos niekas nepasikeitė. Kaip anksčiau nebendravai, taip ir dabar neteks. Bet tas suvokimas, kad net ir norėdamas negalėsi susitikti, stumia į neviltį.
O gedulingi pietūs tai viršūnė. Nori parodyt, kad žmogus tau buvo brangus- pabadauk tris dienas. Skirk jam auką. O ne prisikimšk pilną pilvą ir dar alkoholiniais gėrimais užpilk. Šlykštu.
Rasa, 2007-10-28 20:30:30
Kartais yra kaip yra… Gerai būtų, kad daug kas ir daug kur būtų kitaip, bet…
Man laidotuvėse baisiausia fotkinimas, net su močiute susipykau per tai. O kai dar per vienas laidotuves viena giminaitė užsidegė! Liepė fotografuotis, visi susigrūdo, o nuo žvakės vienos skara užsidegė. Košmaras.
Niekas nemėgsta laidotuvių, niekas nemėgsta ligoninių, bet juk reik kažkaip tai ištvert, kai neišvengiama.
Iš ligoninių ir aš sprunku, kai tik galiu, o kadangi esu ne pati geriausia pacientė, tai stengiuosi ir negulti 🙂 bet kartais ima ir išveža. Nors vieną iš paskutinių kartų pasakiau, kad gana, numirti galiu ir namie… Bet paskui atsirado gydytojas, kuris man padėjo ir be pjaustymo 🙂 Bet jei jau ten atsiduriu, tai geriau stengtis kažkaip geriau ten ištverti. O anksčiau laiko esu pabėgus kokius tris kartus. 🙂
Daugiau nebenoriu kalbėtis apie liūdnus dalykus, darosi liūdnoka ir negera “ant širdies”.
urokas, 2007-10-28 20:37:30
Už šį manifestą, gerb. Burgi, gerbsiu Jus iki grabo lentos.
Be ironijos – viskas taip, kaip turi būti,
reikėtų visiems paskaityti.
Minde, 2007-10-28 21:49:26
MIrus kokiam destitojui jusu pazystamam neinate i laidotuves?
LJ, 2007-10-28 22:04:50
Kaip gali stumti i Andriau tave i nevilti ? Tu palydi sita zmogu gerais atsiminimais viskas jo nebera, ir toliau kimbi i gyvenima, neviltis yra tada kaip tu nieko negeli gyvenima pasiekti arba kitas galas kaip tu gyvenime viska pasiekes (bet nezinau kas yra viska pasieke) viska turi ir tu nzn ko dar nori tada puoli i nevilti.
Mano zmogaus mirtis tikrai i nevilti nestumia, tiesiog apmastai kad buvo su jo gera prisimeni gerus atsimeni laikus palydi ji ir viskas. Tiesiom akim ziuri i rytoju, man dar tos metines ir t.t nepatinka kaip seda prie stalu ir baliavoja kad metai kaip to zmogaus nera. As sau testamenta pasirasysiu palaidokyt mane be jokiu ceremonuju idekit i graba uzdenkit ir imeskit i duobe, man cia bus pagerbimas.
LJ, 2007-10-28 22:08:39
O labiausiai ko noriu, tai kaip jurininkus palaidoja juroje,o mane krematoriuma ir mano dulkes paleistu su veju kokioj grazioj gamtoja kalnuose ar t.t cia butu man didziausias pagerbimas. Bet dar nesiruosiu mirti tai kad
LJ, 2007-10-28 22:09:58
Bet dar mes nesiruosiAm mirti tai zmones DZIAUKIMES GYVENIMU KAD JI ISVIS TOKI TURIM, o nevilti palikim uz nugaros.
Burgis, 2007-10-28 22:20:35
Mindei: eidavau dėl “visuomenės nuomonės”, bet dabar jau neinu ne tik dėl emocinės, bet ir dėl fizinės būsenos – nenoriu savo buvimu sukelti problemų aplinkiniams…
Andrius, 2007-10-28 22:32:01
LJ, tavo mintis dėl jų išdėstymo formos sunku suprasti. Be to manau nesi praradęs tikrai artimo žmogaus, kad taip kalbi.
maiklas, 2007-10-28 23:20:27
is kru cia tas susiktas taisyklews burgis istrauke. man tai velines patinka. varom ant kapu, uzdegam zvakutes. prisimenam mirusiuosiu. kazinau. ydomu man netgi visai. aisku paskui gryztam prisiedam iki nepaejimo ir vsio. bet vistiek tai jega yra. man visai ydomu nes prisimeni kaip seniau ejaiant kapu ir pan.
ir isvis tai jei gyvensiu ilgai tai paskui mazu ateis laikas kai jau visus kremuos ten degins ir dulkes tik delios i dezutes. as tai kazkaip noreciau kad karste mane i zeme uzkastu. is tikruju tai px jau man bus bet vistiek vat del sito tai noreciau tradiciskai.
(M.Tvenas) sito bajeris patiko. 🙂
burgiui klausymas. sitas puslapis cia nat wordpress stovi? ar ant ko?
Žydrė U, 2007-10-28 23:32:31
Aš savo ruožtu norėčiau paklaust ir p. Burgio, ir kitų komentatorių. Dabar ateina “mada” švęsti Heloviną. Ką apie tokį variantą manote? Ar jis kada nors prigis Lietuvoje?
Į temą kalbėdama galėčiau pasakyti, kad taip pat nepritariu Vėlinių, laidotuvių tradicijoms.
Neseniai palaidojau labai brangų artimą žmogų. Jo prisiminimą nešiojuosi širdyje. Nesuprantu tradicijos užpirkinėti mišias po mėnesio, pusės metų, metinių. Valgyti ir gerti mirusiojo labui. Taip ir pykdau gimines, kuriems mano “ne” reiškia nepagarbą.
Keista darosi, kai močiutė sako “nepatogu” paklausta, kodėl organizuoja mėnesio ar pusės metų minėjimus, pastato paminklą už 3000 litų, kas trečią dieną eina gėlių laistyti.
Tikrai, kodėl mes to laiko neskiriame gyviesiems? Kodėl mes nerandame laiko aplankyti giminaičio / draugo, kol jis sveikas ir žvalus, bet važiuojame, kai stipriai serga ar pasėdėt prie karsto? Kyla daug “kodėl”. Manau, kad kai kurias tradicijas reiktų išgyvendinti. Gal nauja karta taip ir padarys. Nes dabar, ypač laidojant vyresnius žmones, remiamasi viešąja nuomone, “taip daroma” – “taip nedaroma” ir pan.
Burgis, 2007-10-29 11:51:21
Žydrei: vaiduoklių šventė (“Helovinas”) gana panaši prigimtimi į Valentino dieną, tik meilė patrauklesnė už mirtį. Šiek tiek. Nešvenčiu vaiduoklių dienos dabar, nešvęsčiau ir jaunas būdamas – laikas netinkamas. Švęsčiau Užgavėnes – tai beveik tas pats. Visuotinės vaiduoklių dienos niekada nebus, bet taip reiškiančių jausmus, protestą, taip pramogaujančių – bus. Tegu.
Christie, 2007-10-29 13:37:55
Atsiprašau, p.Burgi, bet nesupratau, ką norėjote pasakyti, rašydamas: “…dėl fizinės būsenos – nenoriu savo buvimu sukelti problemų aplinkiniams…”
Burgis, 2007-10-29 16:08:32
Christie: tai intymus dalykas, nenorėčiau viešai komentuoti… Visi senstame.
Christie, 2007-10-29 19:14:03
Ne, dėstytojau, nekenčiu tokių dalykų, kai netyčia užsimenama, o paskui bijoma tęsti mintį iki galo. Beje, Jūs jaunas, nes ne žili plaukai nusako amžių, o širdis, požiūris į gyvenimą.
Burgis, 2007-10-29 21:19:30
Ačiū, Christie, už atvirumą ir nuoširdumą! Taip, ir aš nekenčiu užuominų, esu moteriškai smalsus! Bet yra išimtys, apie tai jau rašiau šioje svetainėje, bet pacituosiu pats save:
Dažnai aiškinu, ko negalima klausti:
-
Negalima klausinėti apie žmogaus religinius įsitikinimus. Jei žmogus nori, jis pats gali tam tikrai auditorijai atskleisti savo požiūrį į religiją, bet visiškai netinka tai demonstruoti tarnyboje.
-
Negalima klausinėti apie intymųjį žmogaus gyvenimą, meilę, seksą. Norės – pats papasakos.
-
Netinka domėtis žmogaus ligomis, negalia. Vėlgi, jei norės – pats papasakos, pasiguos. Tada, žinoma, padėk bent žodžiu.
Taigi trumpai pasakysiu tik tiek: pasiekiau tokią fizinę ir dvasinę būseną, kad padidinto streso būsenoje (pavyzdžiui, laidotuvėse) savo emocijų proveržiu galėčiau ką nors nuliūdinti, išgąsdinti. Kam to reikia?
Kita vertus, jei aš moters paklausčiau, kiek ji turėjo abortų, turbūt neapsidžiaugtų? Todėl ir mano atviresnis atsakymas Jūsų nenudžiugintų (nors abortų ir neturėjau…).
Christie, 2007-10-29 21:39:09
Tai aš čia pažeidžiau Jūsų antrąjį punktą? Atleiskit, tiesiog moku skaityti tarp eilučių ir pamačiau Jūsų ne visai išsakytą mintį, pasidarė moteriškai smalsu (tokią teisę aš turiu!), todėl paklausiau, nemanydama, kad čia kažkas super intymaus.
Beje, negi neinate į brangių / artimų žmonių laidotuves?
Burgis, 2007-10-29 21:51:50
Christie: 1) ne antrąjį, o trečiąjį; 2) jei galiu – einu, jei negaliu – neinu.
Gabrielė, 2007-10-29 21:52:32
“Bet kam man eiti į kurią nors vietą, norint taip galvoti?!”
Mane tai verčia susimąstyti, ar tai išties tik tradicijos. Na, drambliai (jie lyg ir neturėtų būti susikūrę gyvenimo tradicijų humanistiniais pagrindais) grįžta prie savo senai žuvusių gentainių palaikų, būna prie jų, lyti juos dar ilgai ir nežinia, ką mąsto. Ak, biologija, biologija..
Antravertus, galbūt tai tikėjimo dalykas. Ne religijos, ne krikščionybės, ne judaizmo, ne Dievo, o tiesiog paties įsitikinimo. Pamenu, kaip mes po kelionių jau grįžę namo su Tėveliu nuvykdavom prie jo tėvo kapo. Nes ramu. Nes jau namai. Ir dabar tebesako jis man kartais, kad nurimsta taip širdis ir kad mintys susidėlioja.
Tai nereiškia, kad negalvojama kasdien, neprisimenama. Tačiau galbūt tai vis dėlto kažką reiškia.
Tačiau aš jokiu būdu tai sakydama galvoje neturiu fanatizmo ar davatkiško ėjimo į kapus vien “dėl vaizdo”. Tiesiog gal žmonės laidojami neveltui (laidoti pradėjo dar mūsų ankstyvieji protėviai), gal ta mirusiajam suteikiama vieta ne tik mūsų atmintyje ir širdyje taip pat turi kažkokią reikšmę mūsų mąstymui.
Burgis, 2007-10-29 23:01:29
Įdomus Gerb. Gabrielės požiūris, noriu padiskutuoti. Pirma, mes visi sau galime įteigti tai, ką norime įteigti. Aš nesunkiai pakylėjau į dvasinę aukštumą klevą prie namo, kuriame praleidau jaunystę. Po išleistuvių, baigęs mokyklą, visam gyvenimui įsidėmėjau vakaro debesis…
Antra, drambliai elgiasi vienaip, o briedžiai – kitaip. Gal matėte japonų filmą “Legenda apie Narajamą”? Mintis apie tai, kad gal ir žmogus pats turėtų pasirinkti mirčiai vietą taip, kaip laukiniai žvėrys – kad niekam nesukeltų rūpesčių, nepadarytų žalos gamtai. Trečia, laidoja nuo senų senovės, nes… O ką daryti? Žmonės turėjo ekonomiškai ir ekologiškai išspręsti tą problemą, nes kitaip būtų visai sugadinę savo gyvenimo aplinką. Taigi – tai ne argumentas sudvasinti vietą, kurioje gyvena mirtis.
Pagaliau – ar mes neprarasime dvasingumo, jei atsikratysime šamanizmo? Daug tūkstantmečių būtent to žmonės labiausiai ir bijojo. Aš nebebijau. Aš neprarasiu.
komentaras, 2007-10-29 23:16:22
Visa tai susiveda į religiją, todėl galite turėti savo nuomonę, bet:
-
Tikiu, kad numirę džiaugės, kad jų bent kaulus aplanko.
-
Visi tie vainikai išgelbėją daug gyvybių, pavyzdžiui mirė kaime vienos bobutės diedukas, jinai bent užsiėmimą turį, apie mirtį negalvoją, nueina kapą tvarkyt, vėliau į Bažnyčią ir t.t Savižudybių mažėja 🙂
-
Reikia eiti į visų žmonių laidotuves, kuriuos gerbiai ar mylėjai. Jei tu gerbiai ir tau buvo gera su kaimynu, tai kodėl neaplankyt jį, kol jis keliauja pas Dievulį.
-
Lankydamas artimuosius, aplankai patį ligonį. Nes visi artimieji būna prie ligonio.
Ciniška? Bet aš tuo tikiu
komentaras, 2007-10-29 23:17:28
atsiprašau už gramatines klaidas, labai skubėdamas rašiau 🙁 gėda truputi
Gabrielė, 2007-10-29 23:23:08
Aš nesakau, kad “neatsikratyti šamanizmo” yra gerai, aš tiesiog galvoju, gal suteikti reikšmę kažkam nėra blogai. Na aš tiesiog bandau suprasti.
O briedžiai.. Briedžiai čia netinka.. Man įdomus tas gamtos fenomenas – kodėl drambliai taip elgiasi? Kas jiem darosi ir kas priverčia juos taip elgtis?
Mano bandymas suvokti kitą Jūsų, Direktoriau, išsakytos minties pusę nė kiek neverčia manęs suabejoti savo dvasingumu. Tačiau taip, aš manau, kad žmonės, per daug pasinerdami į apeigas, tradicijas (kurių kilmės neretas net nesuvokia) dažnai pamiršta jų reikšmę ir nesusimąsto, kodėl visa tai atlieka.
Burgis, 2007-10-29 23:37:50
Gabriele, tu, ko gero, esi ta mūsų protinga gimnazistė? Kaip mes suvoksime, kodėl taip elgiasi drambliai, jei drambliams nėra jokių šansų suvokti, kodėl taip elgiasi žmonės?
Rimas, 2007-10-30 02:14:11
Drambliai negrįžta prie savo žuvusių gentainių palaikų, kaip teigia Gabrielė. Yra pastebimas tik fenomenas, kad drambliai, priešingai nei dauguma kitų gyvūnų, pamatę kitą mirusį dramblį patiria stresą, liūdi.
Liūdesį netekus vieno iš savų visai neblogai išaiškina evoliucinė logika. Žinoma, drambliai šia prasme yra įdomūs, bet “žmogiško” lygio gedėjimas ar prisirišimas prie palaikų neegzistuoja. Be to, tarp mirusiųjų jie neišskiria savo šeimos narių.
O kas dėl žymiųjų “dramblių kapinių”:
Legend has it that there are elephant graveyards where the great creatures congregate to mourn the bleached bones of their dead. Scientists ruled out the existence of the graveyards long ago, concluding that the myth arose from the discovery of collections of the remains of animals that had suffered a similar fate, whether at the hands of poachers, becoming trapped or as a result of a natural disaster.
Rasa, 2007-10-30 11:03:57
Šiaip dar dėl tos pačios mirties, tai ne visi ją vienodai suvokia, todėl ir požiūris skirtingas. Tarkim mano senuliukė močiutė ruošiasi tiesiog iškeliauti namo… Ji labai tikinti. Ji nori nueiti pas Dievą graži, todėl jau kokia 10m. turi pasisiuvusi suknutę, kurią mama turi vis pataisyti, kad tiktų, nes močiutė vis mažėja. Kraupu? Ne, tiesiog ji priima mirtį kaip ėjimą kitur ir kaip visą gyvenimą, taip ir eidama ten, ji nori atrodyti tvarkingai.
Aš norėčiau būti sudeginta, bet jei to nebus, man patiktų ilsėtis šeimos sodyboje. Man gana teisinga atrodytų, jei galima būtų turėti savo vietą savo žemėse. Kažkaip gražiau- visi lieka namuose… Aišku, dabar gyvenimas greitas, to padaryt neįmanoma, savininkai labai greit keičiasi 🙂 visur, bet man taip patiktų. Tada bent tikrai žinočiau, kad lakštingala pas mane atskris… 🙂 Ir niekas neužveistų daržų ( iš gėlių, kaip kapuose), o kažkur, tarkim žemių pakrašty, prie raistuko, būtų ramybės vieta, gal pasodintume erškėtrožių ir pasėtume neužmirštuolių… Kad neišsiskirtų per daug iš gamtos. Galima sakyti, kad visur būtų pilna palaidotų žmonių, bet kad ir dabar taip yra, tarkim mano kaime yra kažkur užkastų kareivių, tik konkrečios vietos jau nežinomos.
Nieko baisiau nėra prie Kauno, kaip Karmėlavos negyvėlių miestas… Va ten tai kraupu man tikrai. Nenoriu ten eiti niekada. Mažas, kuklias kaimo kapinaites dar galėčiau pavadinti ramybės vieta, bet Karmėlava- lavonų miestas…
Andrius, 2007-10-30 18:55:18
Man nepatinka kai žmonės sako: norėčiau būti palaidotas ten, o ne ten, norėčiau, kad mane sudegi. Gal liaukimės su tokiais norais? Manau visi turi būti laidojami pagal tos vietos tradicijas. Juk kada numirsi pasirinkti negali. Negali pasirinkti kur nueisi numiręs. Tai kodėl turėtum rinktis laidojimo būdą?
Andrius, 2007-10-30 18:56:56
Kažkas nukando dalį sakinio 🙂
Rašiau, kad nepatinka kai žmonės kalba jog norėtų būti sudeginti ir kaip panaudoti jų pelenai po mirties.
Christie, 2007-10-30 20:16:07
Manau, žmogus laisvas pats pasirinkti tokius dalykus. Žinoma, nuspręs artimieji, bet savo valią išreikšti galima.
Teologas, 2007-10-30 20:44:54
Mielas eretike 🙂 Tavo pirmosios trys mintys visai ne eretiškos, o netgi labai krikščioniškos, tačiau su paskutiniąja nesutiktų nei “tradiciškai” mąstantys, nei psichologai, nei gydytojai ir net tie patys ligoniai. Ligoniams ypatingai reikalinga moralinė parama, ypač sergant nepagydomomis ligomis. Eutanazijos (kur ji leidžiama) daugiausia prašoma ne dėl nepakeliamo skausmo, o nuo depresijos, kuri apninka žmogų, kai šis pasijunta nebereikalingas, pasijunta esąs našta. Be to, Tu čia prieštarauji pats sau – sakai, kad nereikia lankyti vietų, kur nėra gyvybės, o ligonio palatoje kaip ne kaip, bet ji yra.
Taigi daugiau pagarbos ir meilės gyviems žmonėms. Ačiū už mintis diskusijai.
Rasa, 2007-10-30 21:25:44
Andriau 🙂 Noras nuo reikalavimo skiriasi… 🙂 O norėti galima visko- nuskristi į mėnulį, gyventi su mylimu žmogumi, turėti pilį ar įkopti i Everestą… Jau jeigu net pasvajot nebūtų galima, tai tik nusišauk 😀 Gyvenime daug mūsų norų išsipildo, daug ir ne. Bet, manau, norų turi visad būti daug, kad žinotum ko siekti.
Beje, aš žinau, kur bus mano kapas 🙂 Jis tikrai skiriasi nuo to, ko aš norėčiau… Čia, aišku, jei mirčiau normaliai, nedingčiau be žinios 🙂
Burgis, 2007-10-30 21:34:44
Teologui: aš sergu nepagydoma liga – žinau, kad po kelių, keliolikos, keliasdešimt metų mirsiu. Nepaisant to, man ligoninėje užteks jėgų ir valios nepulti į jokią depresiją, jei žinosiu, kad mano mylimiausi žmonės saugūs, turi draugų, kad aš jiems padedu bent tuo, kad neverčiu manęs lankyti. Kaip tik našta pasijusiu tada, jei patys artimiausi žmonės turės su manimi vargti, lyg aš nebūčiau užsidirbęs, kad tuo pasirūpintų atitinkamos tarnybos. Ne, teologe, aš neprieštarauju sau: gladiatorius, žinantis, kad mirs, jaučia aistrą ir azartą kovoje! Jam nereikia padėti, o padėti reikia dėl gladiatoriaus alpstančiai gražuolei 🙂
Christie, 2007-10-31 15:06:51
Jeigu žinotumėte, kad Jums liko gyventi 10 dienų, ką darytumėte?
Teologas, 2007-10-31 19:45:13
Linkiu nepalūžti net mirtinos ligos patale 🙂
Burgis, 2007-10-31 22:25:21
Christie ir teologui:
1998 metai:
Ką tu darei, mylimoji, kai sužinojai,
Kad rytoj mano širdis sustos?
Tu kalbėjai su manimi apie mane,
Nors prasminga kalbėti
Tik su pasiliekančiais…
Tu tramdei mano
Beprotišką aistrą,
Beviltišką aistrą –
Kaip gaisrą.
Tu skalbei
Mano marškinius,
Lyg juos visus
Dar turėčiau dėvėti.
Svarbiausia –
Tu nėmaž netikėjai lemtim.
Ir Žemė sustojo
Palaukti, kol patikėsi.
Gyvenam!
Trumpai: aš GYVENČIAU tas 10 dienų iš visų jėgų! Kaip ir dabar.
urokas, 2007-11-01 13:44:09
kadangi čia visi eilėraštukus deklamuoja, aš ir šia proga kai ką sukūriau: 🙂
Šitam duobių kasėjui reiktų išmokėti maldą
Už tas trisdešimt duobių, kurias iškasė per mėnesį,
Kurias gilino net laisvalaikiu po darbo,
Už gyslotas rankas, liūdesį veide ir inkarą ant kaklo.
Šitam duobių kasėjui reiktų išrašyti maldą
Už tas kilometrines duobes ir kruvinus laisvadienius,
Už tą liūdesį veide ir inkarą ant kaklo,
Bet tuoj pasibaigs žiema ir prasidės pavasaris.
(R.I.P.)
ana, 2007-11-01 14:27:28
O man atrodo, kad žodis “negalima” netinka. Jei kažkam palengvėja išsiraudojus ant kapo – tegul. Aišku, svarbu suvokimo akcentas: ar pats žmogus supranta, kad kapą “cackina” bėgdamas nuo savo paties baimių, o ne dėl to, kuris išėjo.
Na, o požiūris į ligonių lankymą (jei negali padėti – tai visai nesipainiok po akimis) – turbūt būdingas vyrams. Bent maniškis niekaip nesuprato, kad jo buvimas šalia vienu metu būtų buvusi didžiausia pagalba. Moralinę paramą teko priimti ne iš artimųjų.
Aišku, čia reiktų pergalvot, kas yra, o kas nėra artimasis…
Burgis, 2007-11-01 15:38:53
urokui: eiliavima, žinoma, netikęs, bet jausmas, įspūdis – beveik klasika! Ačiū.
Visiems: netrukus perkelsiu šią temą į sandėliuką – Didžioji Diena baigiasi. Grįžau iš Raseinių. Išvada: atsiprašau Tavęs, Lietuva, – kol kas galiu tik pasakyti, bet nieko negaliu pakeisti. Ta lavina, tas srautas, tas bukas atkaklumas toks, kad nušluotų savo kelyje kalnus! Manęs, žemės dulkės, nė nepastebėtų, o mano cypsėjimo “nereikia”, “negalima” niekas negirdi, tik todėl ir nenutrėškia manęs kaip šlykščios blakės, normalių žmonių gyvenimui netinkamos. Bet aš vis tiek kartoju Prometėjo žodžius, pasakytus ereliui, Dzeuso paliepimu atskridusiam lesti kepenis:
Aš savo nelemties
Į tavąją vergystę –
Tikėk manim –
Neišmainyčiau niekad!
*** Būkime linksmi – iki pavasario (dienų ilgėjimo) liko mažiau nei du mėnesiai!
Christie, 2007-11-01 17:01:03
Ar galėtumėte atsigręžęs į praeitį pasakyti, kad nugyvenote idealų gyvenimą, kad dėl nieko nesigailite?
Jūsų pirmasis punktas skelbia: “Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius. ” Juk Raseiniuose lankėte kapus? Kodėl? Juk norint kažką pakeisti reikia pradėti nuo savęs…
Burgis, 2007-11-01 17:16:24
Christie: gyvenimas mano LABAI LABAI tolimas nuo idealaus (Sibiras, skurdas, alkis, ligos…), bet tokio laimingo žmogaus Kaune kito tikrai nėra ir aš nesigailiu nė dėl vienos savo gyvenimo sekundės.
Raseiniuose tradiciškai aplankėme žmonos senelių kapus, bet svarbiausia – tai metinis žmonos mamos susitikimas su brolio šeima. Jokio kito ryšio – tik kartą per metus… Būčiau žvėris, jei jų visų nenuvežčiau. Pasensite – suprasite. Bet nekeičiu savo nuostatos – norėčiau, kad šeimos susitikimas vyktų kitu metu ir kitaip. Bet to turi norėti kiti…
Andrius, 2007-11-01 17:50:29
Jaučiatės laimingas Kaune? Ar Jums patinka Kaunas?
Kai kam kelia juoką tie plakatai “ir Kaune gyventi galima”. Girdėjau, kad Vilniuje po vienu tokiu puikavosi užrašas “ni**uje” 🙂
Burgis, 2007-11-01 18:55:59
Andriui: keista, bet man visai NERŪPI, KUR aš gyvenu, rūpi tik KAIP ir SU KUO gyvenu… Nesu kaunietis, niekada nebuvau ir niekada nebūsiu, nors jau 40 metų Kaune. Aš – žemės vaikas.
Gabrielė, 2007-11-01 20:58:01
“Gabriele, tu, ko gero, esi ta mūsų protinga gimnazistė? ”
Nežinau, ar “ta”, bet gimnazistė 🙂 .
O pabaigiant mintį apie gyvūnų reakciją į mirtį, (kuri liko kabėti tarp kitų žinučių 🙂 , Dramblių kapinių legenda (iš tiesų – tik legenda) neįliustruoja mano minties. Tačiau tai, kaip minėjo Rimas, kad drambliai patiria stresą radę savo rūšies atstovų palaikus, taip pat ir mokslininkų pastebimas specifinis liūtų ar šimpanzių elgesys prie savo žuvusių gentainių, mano nuomone, parodo, kad suteikti reikšmę palaikams yra natūralu.
Na bet kokiu atveju tai tik mintis, kuri galėtų paaiškinti ir žmonių palaikų sureikšminimą.
Vilius, 2007-11-02 13:25:30
Viskas priklauso nuo interpretuotojo. Manau, gyvūnai viską interpretuoja pratiškiau, i.e. radę gentainių palaikus jie turėtų pirmiausia galvoti, kad šioje vietoje ir jiems kyla pavojus nesvarbu ar tai brakonierių darbo pasekmė ar ligos ar dar kas… Štai ir tas stresas. Gal aš pats per primityviai suprantu, bet man atrodo unlikely, kad drambliukai pasineria į gilius mistinius dvasinius apmąstymus. Bent aš jų vietoj taip nedaryčiau, nes ir taip yra pakankamai rūpesčių gyvenime. 🙂
vaida, 2007-11-02 14:40:49
Patiko man ši mintis apie Vėlynes :
“Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis. Štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį.
Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė…” [Ray Bradbury]
urokas, 2007-11-02 16:21:56
kapininis įkapinis
Eimantas, 2007-11-08 23:16:45
Baikit jūs čia filosofuot ir tais savo tuščiais, beprasmiais žodžiais mįrodinėt savo tiesą.Jūs patys žinot, kad taip kaip rašot niekada nebus.Bus visada taip kaip po senovei, kokios buvo tradicijos – jos ir išliks.Panašiai kaip medelis, jei prigijo tai augs šimtmečius.Patys žinote, kad kaip buvo taip ir liks per amžius, bet ne jūs norite save apgauti įsivaizduoti savąjį pasaulį,meskit lauk tą fantaziją ir gyvenkit dabartimi.Paskaitęs jūsų tuos vadinamus ‘postus’ galima pasijausti beverčiu, jūs čia šnekat apie banalumą apie būtį.Man tai šlykštu.išsidirbinėjat iš tradicijų.IMHO verta išlikti savimi,jei to nėra, vadinasi nėra asmenybės.
Domas, 2007-11-08 23:22:58
Labas, bičiuli. Čia Tu užkabinai opų dalyką – žmogaus esybę. Ji jautri ir skaudi, nepaklūstanti racionaliai logikai. Pažinimo sumetimais kartais skaitinėju Bibliją. Ten išėjusiojo lūpomis pasakyta, tiesa, tarp eilučių: Žmogau, kas tu esi, ir aš buvau, kas aš esu – ir tu būsi. Taigi, lemtis yra ryšio prasmė.
Tautvydas Levinskas, 2007-11-09 02:43:07
Manau, gerai, kai artimieji gauna progą žinoti, kaip galėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tai jiems padeda būti laisviems ir elgtis taip, kaip jie mano, kad tinkama.
Kita vertus, išėjus anapilin, „testamentas“ ir jo vykdymas, norint pagerbti žmogų, gali tapti našta ar net prieštaravimu įsitikinimams, kas sukels dar daugiau kančių artimiesiems.
Mano pozicija tokia, kad „instrukcija“ neturėtų būti imperatyvi, o informatyvi. Manau, reiktų palikti tuos dalykus tvaryti taip, kaip liekantiems gyvųjų pasaulyje yra patogiausia, o atsisveikinant, pasistengi palikti ramybę jų širdyse.
AŠ, 2007-11-09 11:21:50
Direktoriau,
perskaičiau paryškintą tekstą :
“Negalima lankyti kapų, reikia lankyti gyvuosius.
Negalima Žemės gėrybių (vainikų, žvakių, gėlių, darbo) skirti vietoms, kur nėra gyvybės.
Negalima eiti į bendradarbių, kaimynų laidotuves. Išimtis – artimi giminaičiai. ”
Jūsų mintys mane ne nustebino, bet sukėlė šoką.
-
Nelankyti kapų nežmoniška. Man tai primena viena rusų draustą poemą: ŽUVYS NEPRISIMENA SAVO VAIKŲ. Galiu pridėti “…ir kapų”.
-
Taip, nešti vainikų daug nereikia, galima gedinčią šeimą paremti pinigais. Galima neiti į vestuves, bet ne į laidotuves. Lietuvoje dažniausiai giminaičiai susitinka tik jose.
-
Šokiruojanti mintis: neiti į bendradarbių laidotuves.
Daug laiko neturiu. Diskusijai geriausiai vykti kalbant akis į akį. Bet Jūsų mintys man keistos ir nepriimtinos.
Rasa, 2007-11-12 14:47:10
Na štai pasibaigė liūdnosios šventės, pasnigo, lauksim kalėdų… 😀 Prisiminiau ežiuką iš filmuko “Ežiukas rūke”:
– Мне бы знаешь чего больше всего хотелось? – подумав, сказал Медвежонок, Ежику.
– Мне бы больше всего хотелось, чтобы на каждой твоей иголке выросло по шишке.
– А что бы выросло потом?
– А потом бы ты стал настоящей елкой и жил целых сто лет.
– Это хорошо… А как бы ты со мной разговаривал?
– Я бы забирался на самую макушку и шептал в темечко.
Burgis, 2007-11-13 15:02:43
Pagaliau… Pagaliau sulaukiau riimtos kritikos ir turėjau progą pats kelias dienas išbandyti (žr. kitą temą – ĮSĮ) savo kai kurių teiginių teisingumą. Su didžiule pagarba kritikams ir kitaip manantiems turiu pasakyti – mano nuostatos tik sustiprėjo! Žinau, kad esu dygliuotas ir negaliu tikėtis, kad kas nors kreiptų dėmesį į mano teiginius, bet vis tiek: kai aš guliu ligoninėje, o mano mylimiausias žmogus šala stotelėse, dreba iš baimės eidamas tamsiomis gatvelėmis, bijo važiuoti taksi, nes nepasitiki taksistais, o paskui jūs manęs klausiate “kaip jautiesi?”, atsakau: galvoju apie humanizmą.
Rasa, 2007-11-14 10:19:26
Dėl humanizmo, tai gal kartais reikėtų paprašyti pagalbos, ne visada žmonės žino, kad jos reikia. Nemanau, kad nebūtų buvę kam Jūsų žmonai padėti.
Iš kitos pusės būtinai privalot pasistengti ilgai, laimingai gyventi ir būti sveikas, kad pats padėtumėt… 🙂 Sveikatos Jums!
Burgis, 2007-11-14 10:47:59
Rasai: ne, aš nesiskundžiu, tik norėjau dar kartą parodyti, į ką nukrypsta draugų, pažįstamų dėmesys – į ligonį. Noriu pakeisti tą kryptį…
Rasa, 2007-11-14 13:24:55
Aš nemanau, kad Jūs skundžiatės 🙂 Tik iš tiesų kartais reik žmonėms primint, kad padėtų, nes jie nesupranta. Iš vienos pusės, kai esi “artimasis”, atsiranda (bent jau man) labai daug jėgų, gali padaryti viską, ką gali. Iš kitos pusės, kai ko tu padaryti negali ir jautiesi labai bejėgiškai. Kai mano sūnų dar mažą operavo, prašiau, tik kad leistų būti kartu, nes seniau neleisdavo. Miegodavau ant žemės, ant vaikiško čiužinuko prie jo lovytės, nes kitokių sąlygų nebuvo. Visa tai nebuvo sunku. Sunku, kai jis vis šaukė: ” mama!”, o kai aš jam kalbėjau, ėmė nebegirdėti. Tada tikrai pagalvoji, kad geriau pats kelis kartus gultum ant stalo, negu tavo mylimas žmogutis vieną… Niekad nepamiršiu, kai jį operavo, o aš skalbiau ir skalbiau vienas jo kojinytes… Atėjo aplankyt mano sesė ir sako:” Ką tu čia darai? Sėsk, palaukim, pasėdėkim” Bet man atrodė, kad reikia labai švariai išskalbti, o kai jis pabus, apausiu švariom… Negalėjau nieko neveikti, mano rankos siaubingai drebėjo.
O apskritai tai gerumo ir žmoniškumo niekad nebūna per daug. Reikėtų stengtis ir kasdienybėj, ne tik kritinėmis dienomis. Oi, su tom “kritinėm dienom” nuskambėjo, kaip iš reklamos apie higieninius įklotus :)))))
Burgeriui, 2012-11-01 11:11:39
Jus rasote:’Nepaisant to, man ligoninėje užteks jėgų ir valios nepulti į jokią depresiją, jei žinosiu, kad mano mylimiausi žmonės saugūs, turi draugų, kad aš jiems padedu bent tuo, kad neverčiu manęs lankyti. Kaip tik našta pasijusiu tada, jei patys artimiausi žmonės turės su manimi vargti, lyg aš nebūčiau užsidirbęs, kad tuo pasirūpintų atitinkamos tarnybos.’
Lankymas artimo nera vargas…Tai meile,atjauta ir pareiga.Jusu poziuris yra ziaurus ir savanaudis.Siais baisiais susvetimejimo laikais noras nusigrezti nuo laidojimo tradiciju prives prie visisko abejingumo ir nuzmogejimo.
Angele, 2015-10-07 02:20:59
Geras straipsnis. Daug geru minciu. O man laidojant vyra buvo labai labai sunku. Suvaziavo gimines , draugai ir artimieji. O as norejau buti tik su juo….. Man visai nereikejo nei ju palaikymo, nei uzuojautos. Tik galvojau ko jiems reikia? Zinoma iskenciau, dekojau, o sirdyje verkiau , verkiau…. Jau 11 metu po tu laidotuviu …. ir iki siol negaliu to kosmaro prisiminti. Jauciuosi neatsisveikinusi….