„Šėndėin rauduons – rytuo lavuons.“ Šis žemaičių posakis šmėstelėjo galvoje, šįryt pamačius šį obuolį šalia obelaitės:
Kodėl nukrito būtent šis raudonas obuoliukas? Ant obelaitės yra ir sukirmijusių, ir įgedusių – bet jie laikosi… Kodėl tas obuoliukas nenukrito per audrą, o nukrito tylią, ramią naktį? Obelis rudeninė, obuoliai dar neprinokę, nukritusių gaila…
***
Jaunų akys už tokių dalykų neužkliūva. O mums, pagyvenusiems, tai viso gyvenimo atspindys. Kiek jų, jaunesnių, geresnių už mane jau nukrito? Kodėl jie, o ne aš? Ar galiu džiaugtis, išsilaikęs per audras, jei nukristi galima tiesiog prieš aušrą? Pavyzdžiui, penktadienį, 13 dieną… 🙂
***
Jau rašiau, kad labiausiai pastebimi ir apraudami anksti išėję. Ar tai teisinga? Juk ilgiau gyvenantys gal daugiau padaro? Bet gal aiškiau matyti ir jų ydos?
***
Bet visada yra paguoda! Žemiau žemės nenukrisi. O kiek daug liko nenukritusių! O kiek jų bus kitais metais! O ir tas, nukritęs, mane pamokė, prasmingai nukrito, ne šiaip sau… Jo misija tokia. O šiandien atvažiuos Mildutė, parodysiu jai tą obuoliuką – apsidžiaugs, nors ir nevalgomas. O paskui supsimės ir Mildutė sakys: „Seneli, pasitauk į sioną!“ Ir aš suprasiu, kad pasitraukti kol kas turiu tik nuo supynių, o ne apskritai… 🙂
Atsakymai
Jurate, 2010-08-13 10:46:15
Labai reiksmingos, prasmingos mintys. Taip, gyvenimas greit pralekia, apsiziuri, o jau reikia trauktis, uzleisti jaunesniems. Svarbu laiku kas pasakytu, kad jau…
kliuška, 2010-08-13 11:07:29
Šiandien laidoja vyro 81m. močiutę, prieš 3 dienas palaidojo 25m. bendradarbę. Pirmoji kelerius metus jau buvo tik šešėlis, antroji – veržli, žavinga, atrodė viskas dar prieš akis. Ir tikrai labiau širdį skauda dėl antrosios… o juk pirmoji užaugino puikią dukrą, augino, mylėjo, popino anūkus. Ar tai teisinga?
D., 2010-08-13 12:21:46
Jei būtų nukritę daug obuolių tai taip negailėtų 🙂
Tomas, 2010-08-16 22:09:25
Negaliu pasakyti kodėl, bet į galvą atėjo tokia mintis: galbūt mums gaila to, kuo obuolys galėjo būti sunokęs (arba ką žmogus per savo gyvenimą būtų nuveikęs), nes sunokęs obuolys (gyvenimą nugyvenęs žmogus) jau padarė tai ką turėjo padaryti ir jau galės išpildyti tai, dėl ko jis sunoko(seno žmogaus atveju, ji(-s) jau buvo pagerbtas už tai ką padarė, o jauno žmogaus vis dar gaila dėl to, kad jis turėjo neišmatuojamą potencialą nuveikti kažką savo gyvenime ir pakeisti kitų gyvenimus savo darbais).