Šiandien gimnazijos salėje nemažam pulkeliui fizikos mokytojų iš įvairių šalies mokyklų pristatoma nauja įranga pamokoms. Mes sutikome priimti svečius. Svečius?
*
Kėliausi anksčiau, net nusiprausiau, net šiek tiek pasipuošiau (naujus batus apsimoviau…) – svečiai atvažiuoja! Seminaro pradžia – 9.00, bet jau 8.35 salėje buvo keletas žmonių – norėjau pasikalbėti. Deja… Žmonių rinkosi vis daugiau – kalba nesimezgė… Nemoku kalbinti? Ne tas jiems rūpėjo? O kas? Dar nėra taip buvę, kad, atvažiavęs į kitą mokyklą, nenorėčiau ko nors paklausti, ką nors išsiaiškinti! Bet ką ten mokykla… Triskart buvau piršlys, teko vadovauti ne vienam renginiui, todėl gerai žinau, kaip nesmagu, kai svečiai, žiūrovai ignoruoja šeimininkus, rengėjus. Bet taip būna labai retai! Nes kas kitą kartą kvies tokius, kurie tik patys sau įdomūs?
*
Ne kartą jau rašiau tos problemos apibendrinimą. Kada žmogus miršta? Tada, kai jis lieka tik sau… Kuo didesniam žmonių (ir visai nepažįstamų!) skaičiui to žmogaus nėra, tuo labiau jis miręs. Jūs, fizikai, šįryt prieš seminarą (prieš seminarą!) galvojote apie savo šeimas? Tai kodėl negalėjome apie tai pakalbėti? Jūs galvojote apie savo darbus? Tai kodėl negalėjome apie tai pakalbėti? Gal jūs pykstate ant manęs? Tai kodėl negalėjome apie tai pakalbėti? Kodėl jūs norėjote būti man mirę? Taip, salėje mačiau pagyvenusių, mačiau nuo gyvenimo pavargusių, bet vis tiek nesuprantu noro mirti anksčiau nei būtina… Dabar jaučiuosi nesmagiai, kad sutrukdžiau jums tas minutes prieš seminarą būti pas mus, bet ne su mumis. Atsiprašau…
***
O prieš porą savaičių jų buvo tik keturi. Dvi dar nekalbančios mūsų kalba… Aš buvau pervargęs, dažnai nesiskutęs, bet – laimingas!
Tie keturi gyveno mums, su mumis. Gyveno viskuo: žvilgniais, žodžiais, norais… Ir mums užteko rankų, knygų, maisto ir pramogų. Jie buvo svečiai ir elgėsi kaip svečiams dera: visas dėmesys – šeimininkams! O mes, šeimininkai, nėrėmės iš kailio, kad tik svečiams įtiktume ir patiktume. Kodėl jūs, fizikai, man šiandien to neleidote padaryti? Pažiūrėkite, už kokį žvilgsnį, juoką, už kokią būseną žmonės moka krauju… Ir teisingai daro, kad moka! Nes nėra svarbesnio, kaip būti kitiems. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Saviems ir visai nepažįstamiems. Norėčiau būti ir jums, protingieji fizikai. Atleiskite už tokią keistą pamoką…
***
Atsakymai
Giedrius, 2010-10-22 13:36:31
Visokių esti fizikų:): http://www.newsru.com/world/22oct2010/teor.html
Burgis, 2010-10-22 14:27:59
Giedriui: va, su Jumis šįryt būčiau smagiai pakalbėjęs! Ačiū už nuorodą.
i.k., 2010-10-22 16:36:04
Labai pažįstamas jausmas būti tarp žmonių- daiktų. Man atrodo, kad puikiai dirba viešieji ryšiai ir pasako visiems, ką turime matyti, kaip gyventi, kaip šokti ar dainuoti, o, kad priglausti savo artimą, paklausti, kaip jūs čia gyvenate, paprasčiausiai pasidžiaugti buvimu kartu, apie tai nebent per kalėdinę gerumo akciją parodo.
Zivile, 2010-10-22 17:02:33
Jūs taip gražiai rašot! Taip malonu skaityti slandžią lietuvių kalbą 🙂
sonata, 2010-10-22 19:07:03
Ui, o nepagalvojot, kad žmonės varžėsi… paprasčiausiai varžėsi. Ne visi laisvi, ne visi, ypač mano kartos, dar drįsta pratarti su darbu nesusijusį sakinį – “kad tik blogai nepasirodyčiau” arba “tylėjimas- auksas”. Nesiskaudinkit ir nejauskit nuosėdų. Mokėjimas neįpareigijančiai bendrauti irgi yra mokslas. Kaip ir visas gyvenimas – tik mokomės. Gerai, jei su noru. Tie žmonės matyt kokią gero tono pamoką bus praleidę:)
Matilda, 2010-10-22 19:18:29
Iš ko atpažįstamas mokytojas? Iš susivaržymo, į šoną nukreipto žvilgsnio, susikaustymo. Tai, matyt, nebuvo svetima ir Jūsų aprašytiems svečiams. Ir apskritai, lietuvaičiai kažkokie darosi susikaustę- kartais net nesmagu bendrauti. Išvyksti į užsienį- iškart atsiduri tarsi kitoje planetoje. Grįžti- vėl aplinkui tie patys surūgę veidai, nepatiklūs žvilgsniai, ir – priešų paieškos. Sunku, be galo sunku. Suprantu Jus, ir…užjaučiu- norėjote kaip geriau, išėjo, kaip visada…
sonata, 2010-10-22 19:47:14
Gerb. Matilda, o Jums neatrodo, kad tas apibūdinimas “Iš susivaržymo, į šoną nukreipto žvilgsnio, susikaustymo”, net tik mokytojams tinka – bibliotekininkams, slaugytojoms, darželiokų auklėtojoms, inžinieriams ir dar daug kam, kas tiesiogiai “nedaro pinigo”. Ir ne dėl tautybės esam tokie. Dėl nepilnavertiškumo komplekso ir žemos savivertės. Tikiuos, kad pamaži “išaugsim”.
Nepris, 2010-10-22 20:01:56
O aš statyčiau už tai, kad neišaugsim. Nebent “išmirsim”. 😉
Matilda, 2010-10-22 20:24:10
Sonatai- kažin, ar išaugsim. Tie, kas jau išaugo- išvyko iš Lietuvos ir vargu, ar į ją griį. O tie, kurie liko, nežino ( ar nenori žinoti) , koks yra tikras bendravimas. Jie gyvena ir elgiasi taip, kaip yra ,,priimta”. Ir tikrai- nei medikai, nei inžinieriai nesijaučia tokie kompleksuoti, kaip pedagogai. Kadangi nemažai tenka pakeliauti- tai mokytoją dažniausiai atpažįstu antrą – trečią dieną. Kaip ir mediką- iš sugebėjimo gražiai bendrauti. Ir didžiausias ( Atleiskite, geri mokytojai) man komplimentas būna, kai žmonės nustemba, kad esu mokytoja. Todėl dažnai mokykloje esu balta varna, nes kitaip vertinu daug ką- ypač požiūrį į žmones, bendravimą. Lieku nesuprasta, kai noriu prakalbinti kokią rūgeną. Bet ką padarysi- nenori- nereikia.Nors bendrauti su tokiu niūra ir niurzga- tikrai sunku, kartais netgi nepakeliama. Ir psichologai bejėgiai padėti tam, kuris nenori keistis.
sonata, 2010-10-22 20:33:14
Nepriui: na gal aš ir per daug optimistė, bet dabartinius vaikus matau visai kitokius, nei mes buvome (“nedaryk taip, nesirenk taip, nekalbėk taip – ką žmonės pagalvos”). Daug laisvesni, šiltesni, ženkliai protingesni, nei mano kartos vaikai. Gal mes buvom kiek nuovokesni. O gal taip tik atrodo. Rašau ne apie problematiškus vaikus, kurių tėra nedidelė dalis, bet jie ryškiau matomi. Išaugsim. Per vaikus.
Nepris, 2010-10-22 20:47:00
sonata, na taip gražiai literatūriškai pažiūrėjus, tai kažkiek išaugsim. Bet dideliam optimizmui vietos nelabai matau. Juk Lietuva tai ne vien elitas su darniom šeimom, saulėtom vaikystėm ir prestižinėm mokyklom.
sonata, 2010-10-22 21:17:07
Pažįstu visokią Lietuvą. Ir nebūtinai šviesus žmogus išauga iš saulėtos vaikystės. Tiesiog kelios kartos po baudžiavos ir nuo žagrės dar nespėjo išsiugdyti tokios vidinės laisvės, kuria mėgaujasi vakariečiai. Laikai keičiasi, keičiasi bendravimo stiliai ir būdai. Ankstesniais laikais tas pats susikaustymas gal būtų vertinamas kaip santūrumas, o dabartiniams lyg ir nebetinka. Kaip ir nemandagu buvo nenukelt galvos apdangalo prieš damą ar gerbiamą asmenį. O dabar nieko tokio – vyrai paprasčiausiai nebenešioja skrybėlių:)
Nepris, 2010-10-22 21:59:07
Na taip, teisingai. Ne tai, kad labai ginčyčiausi.
Tiesiog neramu, kad vidumi laisviems žmonėms rastis reikia kažko daugiau, nei tik pašalinti moralinius suvaržymus, įtaisyti po kompiuterį+telefoną ir išpūsti ambicijas.
Dar labai reikia gerų pavyzdžių, tvirtų autoritetų ir tikrų idealų; o jų tiek maža, taip reta…