Laikas viešai pasakyti tai, ką visi mane pažįstantys seniai žino – esu garbėtroška. Užtenka apsilankyti šioje svetainėje…
Taip jau atsitiko, kad tos garbės likimas dosniai neatseikėjo (nesu nei turtuolis, nei Seimo narys, nei ministras, nei garsus aktorius, nei žymus sportininkas, nei televizijos persekiojama „žvaigždė“…), todėl ypač branginu tai, ką gavau.
*
Kasdien stengiuosi plėsti gimnazijos (suprask – savo…) garbę, kasdien stengiuosi kuo tobuliau kalbėti, rašyti, dirbti – vis dėl garbės! Jau daug metų nebegaliu nieko pavogti, kad nesuterščiau garbės. Nebegaliu meluoti, keiktis, šlitiniuoti girtas. Privalau prižiūrėti veją šiapus ir anapus tvoros. Privalau vos ne kasdien sugalvoti po naują idėją, kuria galėčiau didžiuotis. Garbėtroška!
*
Mano vaikai – puikūs, mano anūkėliai – fantastiški! Darysiu viską, kad jie dar padidintų mano garbę. Draugauju tik su tais, kurie nekelia grėsmės mano garbei. Stengiuosi, kad mano moksleiviai, mano studentai, mano bendradarbiai būtų giriami, nes tai didina mano garbę.
*
Kartais patenku į bėdą, man skauda, noriu verkti, skųstis, bet… garbė neleidžia. Turiu saikingai bartis, negaliu muštis – garbė neleidžia.
*
Labai sunku su pinigais… Negarbinga slėpti tai, ką garbingai užsidirbau, bet drovu dėl to, kad užsidirbau nemažai. Kartais tiesiog būtina pasidalyti su kuo nors (pavyzdžiui, gydytojais, slaugėmis…), bet garbė neleidžia nė vieno pažeminti, įžeisti. Net pirkdamas dovanas, net vaikams, turiu galvoti, kaip neįpareigoti gavėjų, nepažeisti jų garbės.
***
Matote, kokie garbėtroškos vargai! Tiesiog kančia, jei kas nors pagiria: apima euforija, garbėtroškos džiaugsmas, o tuo pačiu metu supranti, kad reikės dar labiau stengtis, dar sunkiau dirbti, kad įrodytum esąs vertas pagyrimo. Uff, kaip sunku. Geriau jau būčiau gražuolis: girtų, o daryti nieko nereikėtų. Geriau jau būčiau moterų numylėtinis – pačios kristų po kojom ar kitaip, o mano nuopelno – jokio…
***
Dabar pritaikykite mano schemą sau, bet kuriam kitam žmogui ir suprasite – garbės troškimas gali būti puikus veiklos variklis, kokybės garantas, visiems gero gyvenimo kelrodis. Žinoma, jei tas troškimas neužgožai viso kito. Jei užgožia – juokinga ir graudu. Todėl priminsiu: „Bet man tai nerūpi visai / Man rūpi tik tai, kad ji myli mane.“
Atsakymai
Burgis, 2011-09-21 09:12:24
Čia – jūsų įverčiai, žemiau – jūsų išpažintys…
Arvydas, 2011-09-21 10:29:27
O garbėtrošką ir kritiką galima suderinti? 🙂
Ema, 2011-09-21 10:37:16
Iš kur gavote mano portretą? Dabar suprantu, kodėl Jūsų pamąstymai taip teigiamai veikia.
Burgis, 2011-09-21 10:41:48
Arvydui: galima, bet sunkai… :-). Prisipažinsiu, kad pirmoji mano reakcija į kritiką beveik visada yra tokia: kritika neteisinga! Bet tik pirmoji reakcija… Išmokau atskirti. Kodėl toks įprotis? Todėl, kad devynis kartus iš dešimties esu teisus pagal kitų objektyvų vertinimą. Nes esu beveik tobulas, tiesa? :-)))))
Aurius, 2011-09-21 10:45:37
Aš esu laimngas ne todėl, kad aplink viskas gerai, bet viskas yra gerai dėl to, kad aš laimingas.
Rasa, 2011-09-21 11:46:39
Tas Burgis gryna mano mama, tankiai panašus 🙂
O man svetimas garbės troškimas. Man tai nieko neduoda nei mano savivertei, nei mano savigarbai 🙂 Nei kai kas nors mane laiko garbinga, nei negarbinga 🙂 Man nusispjaut. Beveik visada.
Tenoriu būti savimi. Visokia. O ką kiti apie tai galvoja, tai jau jų bėdos 🙂 Nenoriu stengtis būti garbinga, atrodyti kaip garbinga ir bla bla…
Kai kurių mielų, artimų žmonių nuomonė man tikrai svarbi. Bet aš juos myliu ir jie kai kurie mane myli. O jei myli, gerbia visokią, net liūdną ar besimušančią 🙂 Na, gerai, nesimušu aš jau, nesimušu, visi man geri, nėr ką mušt 🙂
Noras būti gerbiamu verčia nešioti kaukę ir rodyti tik tą pusę, kuri gerbtina, nes svarbu “ką žmonės pasakys” . Jei gyvenat ne sau, o tiems žmonėms, puiku. Bet ar tai ne veidmainystė?
Lyginu savo galvoseną 🙂 Mano vaikai- puikūs. Ar tai prideda man garbės? Juokiuosi, nes… Garbės tai man neprideda, tai tik nuolat mintyse man kelia nuostabą- kaip jie man tokie puikūs pavyko?! :DDD
Vaiva, 2011-09-22 11:48:45
Ar turtingas, žymus, “žvaigždėtas” yra ir garbingas??? Bet labiausia prajuokinote su seimo ir valdžios atstovais…Beje garbės samprata turbūt pas kiekvienos “kategorijos? žmogų skiriasi. Kam garbė būti sąžinigam, o kam N kartų pakliūti į žurnalą “Žmones” :).