Geri nesmurtauja

Giedriui, kuris kitoje temoje apkaltino mane, kad nekomentuoju straipsnio apie smurtą…

***

Aš komentuoju. Šiandien tris kartus komentavau čia pateikiamą J. Apučio novelę. Taip sutapo, kad lituanistė (ačiū, Rūta!) leido man pakalbėti apie J. Aputį su abiturientais. Turėjau tik 14 minučių pasiruošti. Laimė, yra visagalis internetas. Ir man taip patiko mūsų abiturientai, kad šiandien tą komentarą pakartojau dar dukart: šeštokams Panemunės restoranėlyje ir penktokams (kursuose). Esu laimingas! Ne vienas vaikas suprato! Tai dabar pakomentuosiu jums, Tau, Giedriau, ir gal suprasite, kad nereikia komentuoti straipsnių apie smurtą, nereikia net rašyti apie smurtą, o reikia komentuoti vaiko gėrio pasaulį…

***

Tai, ką perskaitysite, – ne šedevras. Bet pagalvoti turėtų priversti. Kiek tokių vairuotojų liko? Kiek tokių berniukų sutinkame pakelėse? Kur tas rajonas, kaimas, miestelis?

***

Sunkvežimis vakare išvažiuoja iš miestelio su pustuščiu kuro baku. Stebėk, kaip autorius kuria nuotaiką: niūruma, gūduma… Bet vairuotojas tik nerimauja dėl mirksinčios lemputės, įspėjančios, kad kelyje bus problemų…

*

Pravažiavo ir nesustojo… O kaip mergaitė stabdė! Bet paskaityk, kaip vairuotojas pats save baudžia: “… tik užšaldytas padaras negalėjo suprasti”…

*

Berniuką pravažiavo, bet ne kojos, o širdis paspaudė stabdžius… Ir čia – pirmoji kulminacija: vaikas vienas važiuoja iš laidotuvių. (Šios vietos komentuoti negaliu – aš verkiu. Jūs – kaip norite…)

*

Berniukas kalba su vyru kaip lygus su lygiu. Ir pranoksta visus, kuriuos jūs pažįstate, pasiūlydamas tėvo duotų pinigų!

*

Reikia išsiskirti. Vaikui – trumpesnis kelias, bet vairuotojo gyvenimas šiandien nėra toks klaikus. Ir vis tik ne vairuotojas nueina su vaiku (o reikėjo, žmogau, reikėjo!), o vaikas grįžta ir pasako angelo lūpoms tinkamus žodžius: “Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.”

***

Panašu į “Kliudžiau”, “Brisiaus galas”, tiesa? Bet realiau… Gal dabar jau nerealu? Pakalbėkite su vaikais. O aš jaučiu, kad šiandien kovoje su smurtu mokyklose laimėjau keletą pergalių. Nebijau pasigirti.

***

NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS

Juozas Aputis

(Broniui Radzevičiui)

Už nugaros liko vėsi, saulės nušviesta, tačiau jau blėstanti dangaus skiautė, kurią matydavo veidrodyje, kai pakildavo į kokį kalnelį. Ji siaurėja labai greitai, jis pagalvojo, kad panašiai siaurėdama išnyksta juosta televizoriaus ekrane, kai nuspaudi mygtuką. Kartu su besibaigiančiu rausvai geltonu dangaus ruožu už nugaros, už sunkių mašinos ratų ėmė liktis visa praėjusi diena, pilna žodžių ir žmonių. Priekyje artėjo miškas, kurį jau ryškiai užklojo ateinančio vakaro sparnas, įstrižai kertamas šalto lietaus lašų.

Priešais atlekiantys sunkvežimiai jau turėjo užsidegti šviesas, pasitikdami jį, mirkčiojo, šviesos žibėjo bailiai, negalėdamos įsiplieksti, nes to daryti dar neleido bebaigianti aušti diena.

Pradėjo taip smarkiai lyti! Nematė, kad už miško slinko didelis juodas debesis. Rodos, ėmė kas mėtyti akmenis į sulankstytą sunkvežimio kabinos stogą.

Gūduma, nejauki gūduma. Kai įlėkė į aukštą eglyną, žibintų išplėštos eglių šakos atrodė panašios į žalius varvančius skarmalus. Galėjai net matyti, kaip nuo eglių spyglių vanduo teka žemėn.

Kai vieną sykį sukosėjo motoras, jis krūptelėjo, šaltis nuėjo per visą kūną. Palikdamas vis toliau ir toliau nuo savęs praėjusią dieną, jos valandas, tapdamas vis vienišesnis, jis su baime žiūrėjo į užsidegusią raudoną akelę, kuri žybsi jau nuo tada, kai išvažiavo iš miesto, nieko negavęs kuro kolonėlėj.

Aiškus žinojimas, kad gali galutinai sustoti kur nors vidury miškų, žadino jame keistą vėsią baimę, kuri kartu buvo ir baimė, ir kažkoks nenusakomas džiaugsmas, kokia didinga priešprieša gyvenimui, kurio dar niekada jis nėra keikęs. Nors gyvenimas jam ir neparodė kokios meilesnės vypsenos.

Geriau nežiūrėti į mirksinčią raudoną akelę, kuri, kai važiuoja lygiu keliu, jau dega ištisai ir tiktai per duobes markstosi! Bet valia neatsispiria nevalingam akių žvilgsniui, jis pajunta į tą prakeiktą mirksintį žirnį bežiūrįs dažniau negu į patį kelią, nušviestą murzinų šviesų. Pagaliau, kai valia visiškai atsisako, jis išjungia motorą, didžiulis sunkvežimis barškėdamas lekia iš inercijos, gerai, kad pakalnėn, kuriai besibaigiant sustoja; jis mikliai iššoka ir puola stabdyti iš priešingos pusės artėjančias dvi traiškanotas geltonas akis.

Sustojo. Sustojo, raižydamas žmogų savo nešvariais spinduliais, reikėjo eiti prie to spurdančio, bet dar nematomo padaro, kuriame sėdėjo žmogus.

– Ar jūs važiavot per?..

– O tai kas? – šlykščiai abejingai atsakė sustabdyto sunkvežimio žmogus.

– Ar tenai?..

– Kas tenai?

– Ar tenai yra kuro?

– Kad tave! Nežinau, neieškojau. Trinktelėjo durimis, nulėkė.

Antras sustabdytasis irgi nežinojo, trečio nebestabdė, nes jau susivokė: kas iš to, kad sužinos – važiuoti jam būtinai reikia.

Po kurio laiko jis pastebėjo, kad vis mažiau tesutinka iš tos pusės šviesų. Lietus nesiliovė, nuo blizgančio asfalto įskaudo akys. Mažose stotelėse dar pasitaikydavo žmonių, iš tolo pamatę šviesas, jie puldavo į plento pakraštį– lyg prie kokio išganymo, tačiau jis negalėjo sustoti, bijojo, kad sustojęs niekada nepajudės iš vietos.

Ta mergaitė labai tikėjosi, kad jai pasiseks. Ji buvo paėjusi toliau nuo žmonių ir stabdydama taip dailiai ištiesė ranką, grakščiai pasistiebdama ir persikreipdama, kad nuo jos skėčio tiesiog nušliuožė vandens srovės. Kai lėkė pro šalį, jis pamatė, koks įžeistas jos veidas: tik užšaldytas padaras negalėjo suprasti, kad pavežama prašėsi ji, viso pasaulio moteriškoji giminė!

Lyg bjaurybė gąsdinasi motoras, vis dažniau sukrūpčiodamas ir taip pat dažnai atsigaudamas.

Jau pralėkė ir pro tą berniuką, kuris vienų vienas,– matė iš tolo, kai ties posūkiu žibintai apšvietė pakelės laukus,– tekinas lėkė į plento pusę, vos spėjo iššokti ant žvyruotos paplentės, o kriokdamas jo sunkvežimis pralėkė pro šalį.

Šoniniame veidrodyje jis pastebėjo, kad berniukas liūdnas nunarino galvą, lydėdamas akimis jo sunkvežimį, ir tada jis paspaudė stabdžius, pats nežinojo, kodėl paspaudė, vos neįvarydamas įsibėgusio sunkvežimio į griovį. Berniukas iš pradžių sukluso, paskui palinko į priekį ir puolė lyg zuikis. Pribėgęs dusdamas jis paklausė:

– Ar jūs dėl manęs?

– O dėl ko dar?

– Ačiū…

Vaiko balse jis išgirdo nuoskaudą.

Motoras vėl kelis sykius sukosėjo.

Berniukas neramus pažiūrėjo jam į veidą, paskui nusiėmė kepurę, ketino išsigręžti, bet nedrįso, šlapią pasidėjo ant kelių. Jis buvo visai nedidelis, jo šlapi plaukai šviesūs.

– Išsigręžk.

– A, tiek tos… Jūs labai greitai važiuojat.

– Reikia.

– Motoras čiaudo.

– Baigiasi kuras. O tau ar toli?

– Nelabai. Nuo čia penkiolika, dabar bus gal dvylika.

**– Kur skubi susivėlinęs?

– Iš laidotuvių.

– Ką laidojot?

– Sesutę.

– Tavo? – pro motoro čiaudėjimą jis išgirdo savo balsą.

– Aha.

– Ar didelė?

– Mažutukė. Už mane perpus mažesnė. Sirgo, oi, kiek ji prisisirgo, ir numirė.

– Taip vienas ir grįžti?

– Aha. Tėtis pasiliko pas mamą.

– O tu?

– A… Matot, aš gyvenu su tėčiu, o mama atskirai. Onulė… Sesutė irgi su mama gyveno…

– O kai grįši namo, tai vienas būsi?

Berniukas linktelėjo galvą.**

– Nebijosi?

– Hmmm…– šyptelėjo berniukas.– Ko gi? Dar reikės gyvulius apeit…– Berniukas suraukė kaktą, pasidėdamas kairę ranką sau ant kelių, šalia kepurės.

Šlykščiai trūkčioja mašina! Raudonas žirnis… Klaikiai seniai jis dega nemirksėdamas. Abu palinksta į priekį – vienas prie vairo, kitas šalia, lyg nuo to būtų lengviau motorui.

– O jūs ar toli?

– Toli. Toli, toli.

– Tai sustabdykit kokią pakeleivę mašiną ir gausit kuro.

Jis tyli.

– A!.. Neturit pinigų. O be pinigų… Palaukit… Tėtis davė…

– Nereikia. – Jis paglosto kiek apdžiūvusius berniuko plaukus. Berniukas, vis taip pat rimtai suraukęs kaktą, žiūri pro šlapią stiklą.

– Kaip žinotės, – lyg suaugęs pasako jis ir daugiau nebekalba, jam jau irgi aišku, kad reikia kaip nors pasiekti miestelį, tenai yra kuro kolonėlė, nedidukė, bet yra.

Motoras sučiaudi tris kartus ir nutyla. Jie abu dar palinkę į priekį, lyg atsilošę galėtų trukdyti besibaigiančiam sunkvežimiui.

Iššokęs jis nusikabina iš po mašinos papilvės kibirą ir eina tolyn, berniukas iš pradžių sėlina nedrąsiai, paskui užsideda kepurę ant galvos ir žengia šalia.

– Jau čia pat, visai čia pat, – kelis kartus pasako jis, pasukęs galvą ir žiūrėdamas į tą, kuris neša kibirą.

Eina abu šniokštuodami.

– Čia, čia, jau… – šneka pradžiugęs berniukas, šokdamas per griovį ir nukąsdamas pusę žodžio: išryškėja viela aptvertas plotas. Ant vartų, pro kuriuos turi įvažiuoti mašinos, kabo didžiulė spyna ir užrašas nelygiomis, tačiau irgi didelėmis raidėmis.

Berniukas nuleidžia galvą.

– Ar toli tau nuo čia iki namų?

– Man? Visai ne! Va tiktai reikia pereiti miestelį, ir dar koks kilometras… – Berniukas apsidžiaugė, pamanęs, kad jie eis kartu.

– Tada tu keliauk. Keliauk ir nieko nebijok.

Berniukas tamsoje norėjo pamatyti jo akis.

– O jūs?

– Aš pasiliksiu.

– Ką jūs darysit?

– Pagalvosiu. Aš… Man bus laiko pagalvoti. Tu keliauk.

– Ir aš!.. – vos ne kūkčiodamas bando pasakyti berniukas.

– Tu keliauk. Laimingai keliauk.

Berniukas nusisuka ir dūlina paplente tolyn, merkiamas šalto lietaus.

**Laikydamas kibirą rankoje, jis apsigręžia ir eina link nematomo, bet šiluma alsuojančio sunkvežimio ir tuojau šalia išgirsta ir berniuko alsavimą:

– Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.**

– Tu keliauk namo. Eik namo, kol dar ne vidurnaktis.

– Nesmagu, kad jūs liekat vienas.

– Eik namo. Kol dar ne vidurnaktis.

Jie eina abu. Tolsta viena nuo kitos šlapios nugaros, didžiajam, rodos, kas nuo šonkaulių plėšia permirkusius marškinius.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

Atsakymai

Audrius, 2010-01-28 22:36:45

Puiku, tikrai puiku!

petras, 2010-01-29 09:40:30

aha neblogai. man kažkodėl priminė situaciją, kai jauti, kad nori daryt vienaip (širdis sako), bet darai kaip “reikia” (protas sako). 🙂

Giedrius, 2010-01-29 10:00:58

Labai gražios mintys…Ačiū.

Apie gerumą…Žmogų išlaisvina gėrio jėga. Durų rankena taip pat gera, tačiau…(kažkodėl šiuolaikinės Lietuvos intelektualai (inteligentus skiria sąžinės erdvė)

man primena durų rankenas…Įdomus gėrio ir blogio santykis: juokinga būtų Sibirio lageriuose…dalyvauti bado akcijose, tačiau Brežnevo laikais tokios protesto priemonės pradėjo veikti, t.y. įgavo savo jėgą.

Ramunė, 2010-01-29 11:21:35

Geras pavyzdys. Ir labai taikli Giedriaus mintis apie durų rankeną. Patiko.

O prie p. Burgio prisikabinsiu: sakot, tai ne šedevras. Visai nereikia menkinti J. Apučio talento. Labai savito stiliaus ir pajautos rašytojas.

Rūta, 2010-01-29 15:15:26

Labai patiko, bet sutinku su Ramune – kodėl pristatant kūrinį būtinai reikia pabrėžti, kad tai ne šedevras?.. :/