„Tau žvaigždynai kas naktį sapnuosis
Tarsi pieva laukinių gėlių..“
***
Tai juk panašu į neryškų sapną, tiesa?
Ir koks gėris, kai pabudęs matai tęsinį…
Tada nebegali suprasti – tai jau matei ar tik sapnavai? Nes tai per daug gerai, kad būtų tikra…
****
Todėl išsiugdyk įprotį gerus dalykus retkarčiais sugrąžinti akims ir širdžiai. Vieni tai daro vartydami nuotraukų albumus (nepamenu, kai tai dariau…), kiti – keliaudami anksčiau lankytomis vietomis (traukia, bet dažniausiai nepavyksta…), dar kiti – tiesiog atidžiai žvelgdami į kaitą gamtoje….
***
Jūs prisimenate obelaitę, žydinčią sienos fone? Aš, matyt, gražiai apie ją pasakiau tada, todėl ji ir jos draugė dabar jau džiugina vaisiais:
O man suspaudžia širdį – kaip greitai baigėsi pavasaris! Ir jų, ir mano… Bet jų pasikartos, o mano…
Gerai, nebūkime sentimentalūs: žmogaus pavasaris trunka ilgai, labai ilgai! Nebūkime godūs. Pasidžiaukime, kad gamta leidžia pasikartoti, kas yra gėris, kad ji leidžia lyg pagreitintais kadrais išmatuoti laiko tėkmę. Taip ir neapkerpėjame iki senatvės. Taip ir laukiame visą laiką – gal ir šiemet tie vaisiai prinoks? Gal jos visos bus tiek laimingos, kad ir jie visi bus laimingi?
***
P.S. Ką tik migdžiau Mildutę. Užsakymas buvo sudėtingas: pasekti vieną trumpą ir vieną ilgą pasaką. Trumpą pasekiau greitai, nes kaip tik šiandien nusipirkome netikusią knygelę su netikusia brolių Grimų (???) pasakėle „Katinėlis ir lapė“. O su ilgąja suklydau: ėmiausi pasakoti „Eglę – žalčių karalienę“ ir supratau, kad Mildutei prieš naktį nei baisiųjų epizodų, nei tikrosios pabaigos jokiu būdu negaliu pasakoti. Teko improvizuoti… Štai kokia lietuvių liaudis…
Atsakymai
Darth Vader, 2010-06-22 08:36:44
Ėgi pasakos visos žiaurios:šiais laikais niekas neleistų vaikams skaityti kaip raganą duobėje su žarijomis degino, o karaliūnais taip kovoja su slibinu, kad iki kelių kraujyje. Jei turėčiau vaikų – nežinau kokias pasakas tektų skaityti…turbūt išsirankioti po vieną, kur be kraujų/sadizmų, atsispausdinti ir turėti :-/
Giedrius, 2010-06-22 08:50:09
Hmm…štai kokie kvaili lietuviai buvo:) Pasakų nemokėjo kurti, ar ne? O gal vaikams reikia kuo baisesnių pasakų? Gal tai savotiška kompensacija?
Daugiau: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-740123906
Rasa, 2010-06-22 08:58:29
Vaderi: Tu ne piktas šiandien?! 🙂 Malonu 🙂
Ilgiausia pasaka, kurią man sekdavo tėtis būdavo apie Aladiną. Visada užmigdavau nesulaukus galo 🙂 Tiesą sakant dabar net pagalvojau, ar jis pats tą galą žinojo, nes taip ir nesulaukiau niekada, jis išvinguriuodavo joje visokių istorijų, kol neiškenčiau ir paaugus pati ją perskaičiau knygoje 😀 Nes juk ne kas vakarą sekdavo, vis reikėdavo visų prašyti ir prašyti, o sesė specialiai pravirkdydavo liūdnom… Teko sparčiai mokytis skaityti ir ketverių- penkerių keliauti su sese už rankos į biblioteką… Nes vienai knygų neduodavo, labai joms įtartina atrodžiau, kai sakydavau, kad skaitysiu ne tik “Pifo nuotykius” 🙂
Bet pasakos- gėris. Net dabar mano skaitomoj knygoj skaitau apie pasakas. Kol kas apie mėlynbarzdį, dar tik pradžią skaitau 🙂
petras, 2010-06-22 09:21:51
o jo, pasakos tai gėris, mažas būdamas jas mėgau, nors ir dabar galėčiau paskaityt (bet kažkaip knygos nebepaimu į rankas). o senelis mano iki šiol skaito paskaitas, net neįsivaizduoju kiek jau perskaitęs 😀
petras, 2010-06-22 09:22:10
pasakas ten turėjo būt vietoj paskaitų :)) sėkmės visiems
Rasa, 2010-06-22 10:10:51
Petrui: nieko tokio, dažnai ne tiek daug ir skiriasi paskaitos nuo pasakų… 😉
Lina L., 2010-06-22 14:35:18
Kaip gerai, kad čia apsilankau – ir aš pasikartojau, prisiminiau kaip viskas buvo seniai seniai, kai mano kūdikis buvo trejų. O varge, koks iš dabar žiūrint, malonus, nu bet karas tas migdymas, ir iš kur toks pasipriešinimas?..
Rekomenduoju, kaip tik tokiam amžiui, Donald Bisset pasakėles. Dar yra pagal jas Keistuolių įrašai su dainelėm, ir man, ir dukrai patikdavo.
Jolita, 2010-06-22 23:25:06
Pabandykite pasekti “ekspromtu”. Pas mane 2 “bachūrai” paaugliai, bet taip įprato nuo vaikystės prie tokių pasakų, kad kartais dar dabar paprašo tokios pasakos jaunėlis. Sunkūs būna tik pirmi keli sakiniai, po to net pačiai įdomu pasidaro nuo savo lakios vaizduotės 🙂 Ir nereikia galvoti kaip čia prieš miegą vaikams neprisekti piktų dalykų, kurių pilna žinomose pasakose, kurias vietas praleisti, kurias pakeisti, tiesiog, seku šiltą ir jaukią pasaką. Tokios pasakėlės – kaip šiltas pienas su medum prieš miegą 🙂
Rasa, 2010-06-22 23:44:30
Jolitai: tas “ekspromtu” priminė tėčio pasakų pradžią:… čia jokia ne pasaka, papasakosiu, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Seniai, kai buvau jaunas, tuoj po karo (čia man atitikdavo pasakymą “seniai seniai už jūrų marių vandenynų…” 🙂 ėjo karvė ir kalbėjosi su kalakutu… 🙂
Nėra pasakose piktų dalykų, viskas yra reikalinga. Viskas moko. Tik pagal amžių reik sekt. Štai “Undinėlė”, kiekvieną kartą sau prižadėdavau, kad to multiko daugiau niekada niekada nežiūrėsiu, nes kaskart verkdavau. Bet visuomet žiūrėdavau vėl ir vėl. Ir džiaugiuosi, kad tarybinė undinėlė nebuvo holivudiška. Pasakos moko. Jos ir turi būti tokios. Visokios.
Burgis, 2010-06-23 07:49:22
Jolitai, Rasai: visada seku taip, kaip man norisi ir ko norisi… Ir baisumus seku, bet tik tada, kai Mildutė nėra pervargusi, sutrikusi, bijo naujoje vietoje… Aš verkdavai ne tik pasakas skaitydamas…
Indrė, 2010-06-24 16:26:21
ačiū Giedriui už nuorodą. ir dar pridėčiau, kad nėra lietuviškų pasakų, visos pasakos yra pasaulietinės ir mes neturime nei vienos pasakos, kurios neturėtų kitos tautos.