Užeinu aš vieną rytą į raštinę ir klausiu:
– Kas gero?
– Jūs geras, – atsakė administratorė Vilma Arbašauskienė.
O jūs ar gavote tokią brangią dovaną?
Atsakymai
Lina, 2007-01-02 18:55:21
Taip. Gavau pačią brangiausią dovaną per Kūčias – netikėtą mažo berniuko žvilgsnį, TAIP spindintį džiaugsmu…
Ir daug daug supratingumo ir draugiškumo sutinkant Naujus. Pačias nuostabiausias akimirkas, kai buvau tokia laiminga… niekad nesugebėsiu to apibūdinti…
Linkiu, kad patirtumėte tokių džiugių akimirkų, kokių dabar nesugebėtumėte įsivaizduoti 🙂
Rasa, 2007-01-02 19:32:40
As irgi gavau paciu graziausiu zodziu is paciu mieliausiu zmoniu pasaulyje 🙂 Buciau norejusi jiems atsakyti J. Degutytes zodziais, bet neisdrisau… 🙂 O reikejo atsakyti…
… Tavo zodziai
liecia mano kuna
gyvybes vandeniu.
Jie isisunkia i krauja,
isisaknija audiniuose,
jie pirstu galuose pulsuoja
ir tylos danguje
pulkuojasi pauksciais
pries tolima nezinoma kelione.
Arba is patamsejusiu randu
prasiskleidzia ersketrozem…
Gaila, kad kartais (daznai) mes daug ko zmonem nepasakom…
Burgis, 2007-01-02 20:49:41
Taip, Rasa, nors labai myliu savo žmoną, bet niekada nepamiršiu studijų laikų mergaitės, kuri man atsiuntė žodžius:
Kokioj gi stichijoj esi tu gimęs,
jei atspalvių ir bruožų įvairių
turi daugiau negu drauge visi mes –
juk vieną tik šešėlį aš turiu…
Dosnumo tau galėtų pavydėti
našus ruduo, pavasaris – spalvų,
o vasarą ir jos laukai saulėti
giedrumo – viskas tavyje žavu!
Tik po kelerių metų sužinojau, kad tai V.Šekspyro sonetas (vertė fantastiškas vertėjas Aleksys Churginas), kuriame vietoj “gimęs” yra “gimus”, o toliau yra maždaug (kadangi mergaitė neparašė – prisimenu miglotai…) tokie žodžiai:
Ko vertas prieš tave skaitus Adonis
ir jo grožybė amžinai jauna,
kokiais kerais tu pakerėjai žmones,
kaip kažkada gražioji Elena.
Turi tu širdį draugišką, deja –
aš neturiu su kuo palygint ją.
Va, koks tas gyvenimas…
P_w_, 2007-01-03 20:59:31
Gerbiu Tave, Rasa, ne mintys, o auksas 🙂