Išsiruošė šeima čiobrelių rinkti. Eina, eina ir aptinka miško laukymę, kur daug daug čiobrelių.
– Na, tai dabar čiobrinkite! – sako mažoji dukrelė.
*
Gimė naujas žodis…
***
– Aš būsiu dailininkė! – sako Mildutė.
– Ir ką gi tu veiksi? – klausia mama, suabejojusi, ar 2 m. ir 9 mėn. vaikas gali žinoti, kas tai per profesija.
– Aš dailiuosiu, – rinkdama guašą, popierių ir teptukus, ramiai sako Mildutė.
*
Gimė dar vienas žodis…
***
Atėjo pavasaris, žemelė sušilo. Močiutė pirštu purioje žemelėje padarė duobutę, įmetė į ją žirnį ir užbėrė žeme.
Žirniukas pajuto šilumą, drėgmę ir išleido šaknelę bei daigelį. Jis žinojo, kad šaknelę reikia leisti gilyn į žemę, o daigelį iškelti virš žemės, į saulutę. Kaip jis žinojo, kur apačia, o kur viršus, jei močiutė įmetė jį į duobutę tuo visai nepasirūpinusi?
Daigelis kilo į viršų, stiebelis ilgėjo, skleidėsi vis nauji lapeliai. Bet žiūrėkite – štai žirnis iš lapelių „pažastėlių“ išleido kelis plonus ūselius! Iš kur jis žinojo, kad tuoj ateis senelis ir greta žirnio įsmeigs lazdelę?
Vos tik senelis lazdelę įsmeigė, žirnis capt! – ir ūseliu įsikibo į lazdelę. Dabar jam augti aukštyn pasidarė daug lengviau – jis vis išleisdavo po ūselį ir kabinosi į lazdelę vis aukščiau.
Ir štai ant stiebelio išaugo ne lapelis, o žiedelis! Taigi tame žirnyje, kurį močiutė pasėjo, buvo viskas parašyta ir apie šakneles, ir apie daigelį, ir apie lapelius, ir apie ūselius, ir apie žiedelius. Bet dar ne pabaiga…
Gražiai žydėjo žirnis, labai spalvoti jo žiedeliai! O kai žiedeliai nužydėjo, vietoj jų atsirado ankštelės. Tai tokios plonos žalios dėžutės, kurių viduje jau gimė žirniukai! Mažyčiai žali žirniukai-broliukai. Žirniukai augo, didėjo, ankštelė pūtėsi, apvalėjo. Žirniukai gulėjo susiglaudę, jiems buvo ankšta, mažai vietos. Todėl ta dėžutė ir vadinama ankštimi.
Netrukus ateis močiutė, nusiskins ankštelę, atidarys ją ir suvalgys žalius žirnelius. Močiutei labai patinka žali žirneliai! Bet ne visas ankštis nuskins, kelias paliks sėklai. Tose sėklinėse ankštyse žirniai užaugs dideli dideli, sukietės ir jau bus ne žali, o balti. Močiutė nuskins tas ankštis, išlukštens (išleis žirnius iš ankšties…) ir žirnius drobinime maišelyje paliks iki kito pavasario, kai vėl galės tuo žirnius pasėti. Tada ši pasaka prasidės iš naujo…
***
Tik suaugusiems.
Jei jūs manote, kad suvokiate šį amžinąjį ciklą, – užjaučiu: jūsų mąstymas nėra išlavintas. Gimimo paslaptis yra Didžioji Visatos paslaptis. Žirnis čia – tik iliustracija. Kol ruduo, žiema – pagalvokime apie gimimo paslaptį. Pavasarį galvojimui laiko nebus – reikės gimdyti (žirniukus, vaikučius…). Štai kodėl Kalėdos yra apie gimimą…
Atsakymai
Burgis, 2010-11-10 09:18:22
Šios temos niekas iki šiol nekomentavo todėl, kad pavadinime buvo gramatinė klaida… Visi drovėjosi autoriui apie tai pasakyti, tik žmona išdrįso. Prašyčiau padėti man, nes akys silpsta…
Marius, 2010-11-10 19:21:10
Ir taip, kol kažkas žirnio neįdeda į princesės lovą…
Nekomentavo, nes pajuto, kad mąstymas nėra išlavintas 🙂
Burgis, 2010-11-10 19:22:02
Mariui: nuostabi mintis apie tą lovą!