Anksčiau mes, kaip ir dauguma mokyklų, tai vadindavome „tėvų susirinkimais“, nors ateidavo, kaip ir kitur, daugiau mamų nei tėvų… Po to mes tą renginį padarėme kompleksiškesnį: dabar ateina ir mamų, ir tėčių, ir mokytojų, ir gimnazistų… Susitinkame ir salėje visi kartu, ir auditorijose – grupėmis. Man patinka toks „formatas“.
*
Taigi ir šį penktadienį nuo 17.30 Statybos rūmuose vyks bendruomenės susirinkimas. Kartu salėje turėtume susitikti 18.30. Ko mus paklaus? Ką turėčiau pasakyti? O gal čia galime tą susirinkimą pradėti? Jūs paklauskite, pasiūlykite temų (net jei nesate mūsų bendruomenės nariai…), aš pabandysiu atsakyti…
***
Žinau keletą dalykų, apie kuriuos norėčiau pakalbėti:
1.Taip, mums rūpi pažangumas ir lankomumas, bet mums ne mažiau rūpi, kad jūsų vaikai baigtų gerų, išsilavinusių, kultūringų, teisingų, dorų žmonių gimnaziją. Kiek jūs, tėvai, domitės pažangumu ir kiek – kitais savo vaikų gyvenimo niuansais. Ar tas santykis nėra keistas ir keistinas? (Čia pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių…)
-
Jūsų vaikai su manimi nekalba. Nepanašu, kad pyktų, panašu, kad jūs juos taip išmokėte: jei kas blogai – pasiskųsk mamai, o mama diplomatiškai (?) viską sutvarkys… Bet juk aš gimnazijoje arčiau jūsų vaikų! Kodėl negalima pakalbėti pirma su manimi, o tik paskui su tėčiu ir mama? Kada jūsų vaikai išmoks savarankiškai ir tiesiogiai spręsti problemėles ir problemas? Tai ar mums reikalingas elektroninis dienynas?
-
Kuo gyvena dabartinė gimnazistų karta? Ar ji tikrai, kaip bando įtikinti kai kurie oponentai, blogesnė už ankstesnes? Kas jūsų vaikams svarbiausia: meilė, karjera, ramybė…? Ką veikia jūsų vaikai, kai mes jų nematome? Ar tai yra geriausias veikimas, ar galima (reikia?) ieškoti geresnių?
-
Mes jau seniai nieko nepašalinome iš gimnazijos. Vienas kitas išvažiavo mokytis kitur, bet ar ne laikas jums, tėvai, atsiimti savo vaiką, kuris akivaizdžiai netinka mūsų gimnazijai? Kodėl jūs norite, kad vaikas būtų pažemintas – pašalintas? Negali būti, kad keletą metų iš 280 tegu ir pro tankų filtrą į gimnaziją patekusių žmonių nebūtų patekusių ne į jiems skirtą vietą! Bent vienas per metus toks turi būti! Keista tai, kad klasės bendrija nenori kam nors pasiūlyti netrukdyti jiems mokytis, netrukdyti jiems baigti gerą, prestižinę gimnaziją. Manau, kad tai jūsų, tėvai, ne tik teisė, bet ir pareiga…
-
Per 21-erius metus paseno jūsų gimnazijos direktorius, paseno mokytojai… Ar jūs, tėvai, tai pastebite? Pastebite, bet tai jūsų nedirgina? Man smalsu žinoti, kada mes būname geresni, geriausi: jauni, azartiški, karštakošiai; subrendę, orūs, aktyvūs; senstelėję, išmintingi, lėti? Pakalbėkime… Mauglis stojo ginti jį užauginusios vilkų gaujos vadą, kai šis nesėkmingai baigė medžioklę, o jūs ar stotumėte?… Ne visi vyrai renkasi jaunesnes, ne visos moterys renkasi jaunesnius, nors šioje srityje visiems aišku, kurie yra vertesni pasirinkimo. Bet Mokykla – ne lyčių harmonijos, o žmonių harmonijos vieta. Ką jūs renkatės?
***
Kitos pokalbio temos paprastai gimsta paskutinę valandą prieš susirinkimą, kai kraujyje padaugėja adrenalino… :-).
Atsakymai
Vytautas, 2010-11-16 23:12:54
- Jei norite jog su jumis šnekėtu. Visų pirma jumis turi pasitikėti : ) . O pasitikėjimas igaunamas tik per bendravimą. Tad patarčiau daugiau laiko praleisti moksleivių tarpe. Pvz : kad ir pertraukų metu pasikalbant su moksliaiviais (tema neturetų būti labai svarbi svarbiausiai nuoširdumas ) : )
Burgis, 2010-11-17 08:49:08
Ačiū, Vytautai, Jūs teisus… Nepaminėjau vienos savo bėdos – aš gana sunkiai įsimenu žmones, jų pavardes. O gimnazistai nė už ką nenori kaskart pradėdami pokalbį priminti, su kuo tas direktorius kalba. Tada man nejauku: klausti nedrįstu, bijau, kad neįsižeistų (kaip galima neprisiminti!), o kalbėti su „anonimais“ visai atvirai ir nuoširdžiai gana sunku… Bet tai mano problemos.
GZ, 2010-11-18 04:58:43
Direktoriau, jūs tikrai ne vienas su tokia bėda. Aš naujiems pažįstamiems iš kart sakau — vardą įsiminsiu tik po kokio penkto karto. Nes man jau atmintis šlubuoja, kadangi man jau virš 30 🙂
(4) – gal gimnazistai nežino apie tokią rakščių apsivalymo galimybę ? Mes tikrai nežinojome. Paskui tik sužinojome, kai “apsivalėme” nuo puikios lituanistės…
Darius, 2010-11-18 10:41:34
Dėl 4 punkto: o kaip mums sužinoti, kad klasėje ar mokykloje yra kažkas negerai, kad reikia kažką keisti ar šalinti iš gimazijos, klasės? Nėra grįžtamo ryšio su gimnazija. Užsukus į gimnaziją ir pasikalbėjus su klasės auklėtoja informaciją gauni tik apie savo vaiką, o apie kitus dalykus sužinai tik bendrą informaciją.
Nors su savo vaiku apie viską mes kalbamės atvirai, bet aš iš patirties žinau, kad apie blogus dalykus klasėje informacija bus slepiama. Dažnai blogą įtaką klasei darantys vaikai turi autoritetą tarp kitų vaikų (ir bijoma, kad kiti vaikai užtars tą niekadėją), ar atvirai jo bijomasi.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai mokytųsi kuo geresnėje ir saugesnėje aplinkoje, bet tam, kad jiems padėti mes turime žinoti apie blogus dalykus, vykstančius gimnazijoje.
Burgis, 2010-11-18 14:11:06
p. Dariui: tai va, rytoj ir sužinosite, jei vaikai nepasakoja… Nors, tiesą sakant, daug blogio nėra. Niekada nebuvo.
Lio, 2010-11-18 23:22:56
-
Ne i tema. Idomu, koks skirtumas tarp tolerancijos ir pataikavimo? Gal zinot?
-
Neskaniai skamba ‘bet mums ne mažiau rūpi, kad jūsų vaikai baigtų gerų, išsilavinusių, kultūringų, teisingų, dorų žmonių gimnaziją.’ Nors Amerikej visi taip sako – gerai issilavine ir….. . Reklama. Suprantu.
-
Nors grisiu namo per Kaledas (nors eretikas esu
) bet bandysiu klausti Jusu patarimo, nors ir neesu Jusu bendruomenes narys. Ar galesiu?
Marius, 2010-11-19 08:20:19
Man nepaprastai keista, kad KTU-G nėra tokio dalyko, kaip pažymių knygelė. Klasės žurnalas yra, pažymiai rašomi, o pažymių knygelių – nėra. Nei popierinių, nei elektroninių. Kodėl?
Burgis, 2010-11-19 10:47:13
Lio: 1. tolerancija yra pakantumas (kam nors…); pataikavimas yra nesąžiningas bandymas įtikti tam, kam įtikti nereikėtų arba reikėtų įtikti sąžiningai.
-
Kodėl „neskaniai skamba“? Ką tik vienam gimnazistui pasiūliau atsistatydinti…
-
Maloniai prašome!
Burgis, 2010-11-19 10:50:40
Mariui: Tam moksleiviui, kuriam pasiūliau atsistatydinti, pateikiau ir tokį argumentą: jei jis negali tiksliai pasakyti praleistų pamokų skaičiaus, išvardyti blogų savo pažymių – jam ne vieta KTUG. Gimnazistas be jokios pažymių knygelės turi žinoti savo mokymosi lygmenį (net ne rezultatus, nes semestrinis pažymys NĖRA (!) pažymių vidurkis) ir apie jį kalbėti, jei nori (jis arba tėvai) su tėvais. Reikia pratintis prie to, ko prireiks visą gyvenimą, – vertinti save ne pažymiais…
Marius, 2010-11-19 12:26:48
Direktoriui: jei pažymių knygelę vertinti tik kaip priemonę tėvams kontroliuoti vaiką – tai su Jumis sutinku. Bet tai labai siauras požiūris!
Seniau (o gal ir dabar) pažymių knygelė vadinosi žodžiu “dienoraštis”. Manau, tai žymiai aiškiau atspindi šios knygelės paskirtį – tai yra istorinis dokumentas. Šiuos dokumentus (deja, ne visų, bet daugelio klasių) išlaikiau iki šiol, jie atspindi vieną mano gyvenimo tarpsnį. Mano dienoraščiuose tikrai yra ne vien penketai, juose yra ir trejetų, ir dvejetų, yra pastabų, pasitaikė vienas-kitas pagyrimas (iš pradinių klasių, daugiausiai 😉 . Kartais, tvarkant lentynas, netyčia juos randi ir būna įdomu pavartyti…
Tai yra mano gyvenimo dalis ir gimnazistai taip pat yra verti tokį dokumentą turėti. Kiekvienas jį gali vertinti skirtingai – nebūtinai pasipuikavimui, nebūtinai kontrolei… Juk daugelis mūsų turime tėvų išsaugotus raištelius iš gimdymo namų (“1980.01.01, Petraitienė, bern. 4 kg, 52cm”)- jie nieko nereiškia, bet yra išsaugomi, kaip malonus atsiminimas.
Ir nesvarbu, kad geras gimnazistas _žino_ savo pažymius, ar pamokas…
Tarkim – vyksta karas, aš esu naikintuvo pilotas ir ginu savo šalį, aš _žinau_, kad esu numušęs penkis priešo lėktuvus. Tačiau aš vis tiek noriu turėti nupieštus penkis pamuštų lėktuvų piešinukus ant savo naikintuvo fiuzeliažo. Ir karo pabaigoje savo nuotrauką prie lėktuvo (ir tų piešinėlių) aš norėčiau išsaugoti. Nes tai yra mano istorija, man ji svarbi.
Panašiai galima vertinti senus nebegaliojančius pasus su tolimų šalių vizomis ir sienos kirtimo antspaudais, vėliavėles, žyminčias įkoptas viršūnes ar lenktynėse gautas taures. Pavyzdžių daug.
Įdomu, ką apie pažymių knygeles mano kiti moksleiviai ir/ar tėvai? 😉
Burgis, 2010-11-19 12:37:59
Įdomus Jūsų požiūris, Mariau! Šiandien paklausiu tėvų… Aš nieko nesaugau iš gimimo, vaikystės, mokyklos laikų, išskyrus aukso medalį…
Nepris, 2010-11-19 14:10:44
Įdomu… Yra toks filmas Gattaca — apie genetinį pranašumą, ir apie valios pranašumą prieš genetiką. Ir ten vienas genetiškai mažne tobulas veikėjas irgi spaudžia prie savęs tokį vienintelį jam brangų medalį, o kitas… na, nenoriu visko pasakoti, bet labai rekomenduoju šitą filmą visiems, kas turi reikalų su talentais, genijais, genetika, ar daug mąsto apie gyvenimo pasiekimus ir galimybes gyvenime…
Darius, 2010-11-19 14:54:03
Geras filmas Gattaca…
Pilnai pritariu Mariaus mintims dėl dienoraščio. Aš ir dabar su vaikais pavartau savo mokyklinius dienoraščius, palyginame pažymius (o ten buvo visokių), ilgai juokiamės iš pastabų (vien ko verta ši: “Dainavo per matematikos pamoką…”).
Jonas S., 2010-11-19 17:18:40
Mariau, sutinku 100%. Mano vaikas mums pasako savo pažymius _neatsižvelgiant_ į tai, kad po eilinio septyneto ar netikėto penketo mes jam truputį patašom kuolą ant galvos – šiaip, profilaktiškai, kaip meilės ir rūpesčio išraiška.
O vat istoriniai dalykai ypatingai malonūs, kai perkopiame per xx-dešimt. Galbūt, perkopus yy-dešimt, mes irgi, kaip direktorius, perskaičiuosim savo vertybes ir imsim ignoruoti savo jaunystės “blizgučius”, išmesim voką su savo kūdikiška plaukų sruoga, išvalcuosim sporto pasiekimų medalius…
Bet kol bent jau kol kas, visi tokie dokumentėliai – kaip nuotraukos. Apie tai, kokie mes buvom įdomūs, unikalūs.
Ir dar – jie ateity galbūt padės mūsų vaikų vaikams atsispirti “kuolo-tašymo” procesui, elementariai paprašydami savo tėvų (mūsų vaikų) parodyti savo pačių pažymius. :))
Šaknys ir sparnai, nepamirštam!
Lio, 2010-11-19 22:40:04
Aciu uz demesi mano klausimams. Tikrai, pas Jus apsilankysiu. Aciu.
P.S. Nerasau lietuviskom raidem, nes negaliu tureti savo kompiuterio. Po darbo, neliktu laiko miegoti, taip norisi zinoti, kaip, ten, namie, Lietuvoj. Atleiskit man.